Dešiniųjų vaidai
Prieš dvejus metus tuometis premjeras Andrius Kubilius kiek netikėtai trapia persvara 55-45 proc. įveikė Seimui vadovavusią Ireną Degutienę. Šie rinkimai simbolizavo ne tik asmenybių dvikovą, bet ir atskleidė, jog atskirų partijos lyderių politinių prioritetų vektoriai ne visada sutampa. Kubilius suvoktas kaip europietiškos neokonservatizmo atmainos, akcentuojančios modernizaciją bei ekonominį stabilumą ir augimą, atstovas, tuo metu Degutienė – krikščioniškąja tradicija paremtų socialinių vertybių puoselėtoja. Tai atsispindėjo ir kasdienėje retorikoje: premjeras nuolatos akcentuodavo biudžeto deficitą ir džiaugėsi Lietuvoje filialus atidarančiomis užsienio korporacijomis, tuo metu Seimo pirmininkė daug jautriau vertindavo socialinių išmokų klausimus, išreikšdavo susirūpinimą silpniausiomis visuomenės grandimis.
Tapo akivaizdu, kad TS-LKD yra bene vienintelė Lietuvoje „skėtinė“ (t.y. aprėpiantį platų dešiniųjų pažiūrų spektrą) partija, kurioje verda sveika konkurencija tarp kelių idėjinių grupių siūlomų politinių prioritetų. Tai slypi ir partijos struktūroje, aprėpiančioje krikdemus, politinius kalinius ir tremtinius, ilgamečius Sąjūdžio aktyvistus, moderniuosius konservatorius, o taip pat – jaunąją, kitomis kategorijomis nei veteranai mąstančią kartą. Todėl vidinės takoskyros yra tarsi savaime užprogramuotos.
Toks idėjiškai artimų, bet anaiptol netapačių darinių telkimasis – sektinas pavyzdys perdėtai fragmentuotoje Lietuvos politinėje sistemoje. Praktika rodo, kad dešiniesiems, dažnai nesugebantiems rasti vidinio konsensuso dėl siūlomų priemonių bendriems tikslams pasiekti, ypač būdingas susiskaldymas ir „savų kunigaikštysčių“ kūrimas – procesai, kurie palankiausi politiniame spektre priešingoje pusėje esančioms jėgoms.
Sėkmingas tokios plataus idėjų spektro skėtinės partijos egzistavimas įmanomas tik suvokiant, kad vidinis pulsavimas yra teigiamas, o ne užgniaužtinas reiškinys, kad vienu ar kitu metu dominuojančios partijos vadovybės pozicijos kvestionavimas – ne partinių vertybių išdavystė, o diskusija, kad lyderių pasikeitimas – ne pasiektų rezultatų menkinimas, o natūralus, politinę brandą demonstruojantis procesas. Juk partija vienu kumščiu – darniu orkestru – tampa tikrai ne tada, kai bando „iš viršaus“ įtikinti, jog skirtingais instrumentais mokantys groti muzikantai turi būtinai susėsti prie vienintelio pianino.
Pasirinkimų kryžkelės: ar lietuviams priimtinas modernus konservatizmas?
Šiųmečiai TS-LKD pirmininko rinkimai pateikė įvairiaspalvę kandidatų puokštę: dešimtmetį partijai vadovaujančiam Kubiliui pirštinę metė patriarchas Vytautas Landsbergis, Seimo narys Valentinas Stundys ir europarlamentarė Laima Andrikienė, kuri, tiesa, vėliau pranešė atsitraukianti. Tai – rekordinis pretendentų skaičius, verčiantis susimąstyti, ar Kubiliui pavyks išsilaikyti poste, bei keliantis net ir formalių galvosūkių (kokia bus formali rinkimų eiga, ypač jei prireiks antrojo turo?).
Rinkimuose partiečiams teks nuspręsti, kurio iš kandidatų siūlomas kelias yra tinkamiausias. Šie metai gali būti lūžis, nes pretendentai, atstovaudami netapačioms (nors ir būnant vienoje partijoje neretai persidengiančioms) idėjų grupėms, siūlo kiek skirtingus politinius prioritetus ir akcentus. Be to, rinkimų nevaržys kitos aplinkybės: Kubiliaus-Degutienės atveju problemų kėlė vien jau faktas, kad partijos pirmininko pasikeitimas šiam einant premjero pareigas būtų smūgis Vyriausybės stabilumui. Todėl aktualu žvelgti į kandidatų skirtybes ir praktiniame, ir retoriniame lygmenyje.
Retorinis konservatyvumas
Dukart premjeras Kubilius žiniasklaidoje ir rinkiminės kampanijos metu dažniausiai akcentavo du XV-osios Vyriausybės pasiekimus: suvaldytą ekonominę krizę ir kovą dėl energetinės nepriklausomybės, inovacijų plėtrą bei atsigaunančią finansų rinką (į kurią, kaip ir dera konservatoriams ideologiniuose rėmuose, žvelgiama iš dešiniųjų perspektyvos – nuosaikiai liberaliai). Kitaip tariant, jis atsidūrė vienoje gretoje su daugelio šiuolaikinių Vakarų valstybių moderniaisiais konservatoriais, tokiais kaip Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas.
Vis dėlto konservatyvumo suvokimas Vakaruose ir Lietuvoje nėra tapatus. Pasigirdo kalbų, kad TS-LKD vis labiau dreifuoja liberalizmo link, mat mažiau akcentuoja tradicines vertybes, patriotizmą, valstybingumą. Derėtų pabrėžti, kad tai svarbu ne tik objektyviai komplikuotame priimamų įstatymų lygmenyje, bet ir visuomenei įtaką darančioje viešojoje retorikoje, kurioje, teigiama, stokota nedviprasmiškumo komentuojant opiausias visuomenės problemas, dėmesio ir pagarbos tiems, kurie paklojo pamatus valstybės atkūrimui. Partijoje, kuri neša nelengvą Sąjūdžio tęstinumo atsakomybės naštą ir yra laikoma vertybiškai tvirčiausia, šie aspektai negali nublankti prieš pragmatiškumą.
Reikia manyti, kad tai buvo viena priežasčių, dėl kurių rinkimuose nusprendė dalyvauti prof. Landsbergis. Jo vadovaujamas patariamasis partijos organas – Politikos komitetas – dažnai apeliuodavo į vertybinius argumentus ir jų stoką vadovybės sprendimuose, tačiau likdavo neišgirstas, ignoruojamas ar net pašiepiamas. Toks neįsiklausimas ir nenoras diskutuoti kai kuriems partiečiams sukūrė perdėtos centralizacijos vaizdinį, verčiantį susimąstyti, ar TS-LKD raidos kelias yra teisingas.
Tiesa, vertybinę kritiką bent iš dalies kompensuoja faktas, kad kertinės visuomenės sandarai vertybės – šeimos – konservatoriai nepamiršo ir siekė apginti pakeisdami Konstituciją, nors tam ir pritrūko vieno kitų partijų atstovų balso.
TS-LKD – tarp miesto ir kaimo
Atkreiptinas dėmesys ir į rinkėjų elgesio pokyčius. TS-LKD lyderiai po pastarųjų Seimo rinkimų džiaugėsi, kad tapo „miestų“ partija, mat būtent Vilniuje bei Kaune laimėjo didžiąją mandatų dalį. Tai – kryptingo darbo su labiau išsilavinusiais visuomenės sluoksniais rezultatais.
Tačiau pirštinę Kubiliui metančių partiečių retorikoje blogi rezultatai miesteliuose ir kaimuose pateikiami su dideliu nerimu pabrėžiant, kad bendras centro-dešiniųjų (įtraukiant liberalus) surinktų balsų skaičius kone perpus nusileido centro-kairiųjų gautiems balsams (400 tūkst. Prieš 700 tūkst.), o miestiečių elektorato dalį vis aktyviau sieks perimti iki šiol fragmentuotos liberaliosios jėgos.
Todėl TS-LKD artėjant kitiems rinkimams teks apsispręsti, ar stengiantis apginti turimas pozicijas likti beveik išskirtinai pažangesnės visuomenės dalies partija (suvokiant, jog šio visuomenės segmento palankumas yra trapus ir ateityje bus siekiamas pervilioti), ar ieškoti kelio į provincijos žmonių širdis.
Ar TS-LKD turi būti socialiai jautresnė?
Krikdemų kandidatas pirmininko rinkimuose yra natūralus vien jau žvelgiant į dvinarį partijos pavadinimą. Ši partijos dalis akcentuoja, kad auganti socialinė atskirtis ir menkiau išsilavinusios, finansiškai pažeidžiamesnės visuomenės dalies nustūmimas į prioritetų sąrašo apačią yra pavojingas partijos ateities perspektyvoms.
Tą galima suvokti lyginant ekonominį požiūrį. Konservatoriai, kaip ir Kubilius, ekonominėje plotmėje tradiciškai yra liberalūs, o krikdemai, atstovaujami Stundžio, pozicionuojami kur kas arčiau centro, nes siūlo Vokietijoje šaknis įleidusį socialinės rinkos ekonomikos modelį. Teigiama, kad idėjiškai solidaresnis, žmogų ir atskirties mažinimą pabrėžiantis modelis šiuo metu galėtų pasitarnauti TS-LKD partijai, kuriai be kita ko teks atliepti ir augančios visuomenės atskirties problemą. Juolab, kad tai automatiškai nereikštų aukštesnės socialinės klasės žmonių palankumo netekimo.
Kitaip tariant, siūlomas alternatyvus iki šiol dominavusiam modeliui priemonių rinkinys, kuris, tikima, geriau atlieptų konservatyviai mąstančių Lietuvos piliečių poreikius bei prisidėtų prie bendrų socialinių problemų sprendimo. Bet kuriuo atveju, alternatyvų turėjimas yra sveikintas.
Atrasti tinkamiausią kelią TS-LKD brandžiai pavedė partiečiams. Deja, viešojoje erdvėje prasidėjus kandidatų prisistatymams pasirodė argumentai, teigiantys, kad permainos partijos vadovybėje reikštų nuveiktų darbų diskreditavimą ar pasitarnautų priešiškai nusiteikusioms jėgoms. Partijos pirmininko rotaciją, kuri po dešimtmečio poste atrodo natūraliai svarstytina, kritikavo net ir įprastai liberaliau save pozicionuojantys apžvalgininkai.
Vis dėlto tokia vykdomos politikos bei vienos iš idėjinių santalkų pasirinktų priemonių teisingumo monopolizacija prieštarauja tiek de jure ir de facto egzistuojančios „skėtinės“ partijos, tiek partijos pirmininko rinkimų idėjoms. Tai, kad galimi pokyčiai kelia grėsmę, gali būti sutapatinama su teiginiu, jog partijos viduje iškylančios asmenybės, perfrazuojant garsųjį teiginį, it revoliucija „suryja savo partiją“.
Todėl tokiai didelei partijai kaip TS-LKD teks susitaikyti su objektyvia realybe: vadovybės, o kartu ir politinių priemonių, pasitelkiamų bendrų partijos vertybių įgyvendinimui, sąžiningas konkuravimas yra vienintelis kelias pirmyn.
