Tuomet valdžios institucijos ima leisti savo leidinius. Šie leidiniai nuo mažų bukletų kartais išauga iki periodinių solidaus storio ir formato žurnalų. Jie leidžiami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Be to, kyla rimtų abejonių, ar tai nepažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio, kuriame teigiama, kad valstybės institucijos, kaip ir savivaldybės bei bankai, negali būti viešosios informacijos rengėjomis.
Visi dirba savo darbą
Įstatymas valdžios institucijoms draudžia leisti tik periodinius leidinius – neperiodinius leidinukus leisti galima. Be to, straipsnyje yra žodžiai „...jeigu įstatymų nenustatyta kitaip“. Vadinasi, panorėjus išimtys yra įmanomos.
Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių tai stebina. Anot jo, demokratinėje šalyje taip neturėtų būti.
– 1996-aisiais išleistame Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kas gali būti viešosios informacijos rengėjais, o kam tokia teisė nesuteikiama, – teigia jis. – Keista, kad reikia tai priminti, bet tokios nuostatos atsiradimo priežastis buvo labai paprasta: demokratinėje valstybėje būtina atskirti valdžios institucijų ir neformaliosios ketvirtosios valdžios, t.y. žiniasklaidos, kompetencijas. Mūsų valstybė, remdamasi kitų šalių patirtimi, suprato, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžia ir teismai turi būti atskirti nuo visuomenės informavimo priemonių. Valdžia turi dirbti savo, o žiniasklaida – savo darbą.
Tiesa, mūsų valstybė tai suprato ne iš karto. Anot D.Radzevičiaus, neverta tuo stebėtis – juk iki tol mes daugelį metų skaitėme valstybinę spaudą. Ją sugriovė Nepriklausomybės metais užplūdusi graži atsikūrimo ir naujų idėjų banga, o labiausiai Lietuvą paveikė kitų valstybių pavyzdys.
– Kolegos žurnalistai, žiniasklaidos specialistai, įstatymų rengėjai, pradedant Laimonu Tapinu ir baigiant buvusiu Žurnalistų sąjungos pirmininku Rimgaudu Eilunavičiumi, įvertinę kitų šalių patirtį suvokė, kad neformalaus valdžios ir žiniasklaidos atskyrimo nepakanka, – prisimena Dainius. – Visuomenei vis dėlto turi būti aiškiai įstatymu apibrėžta, kad valstybė negali tiesiogiai reguliuoti visuomenės informavimo priemonių. Taip gimė ir kitos panašios nuostatos: uždrausta cenzūra ir pan. Taigi valdžios institucijos negali kištis į žiniasklaidos reikalus. Be abejo, jos negali būti ir viešosios informacijos rengėjos, žiniasklaidos priemonių steigėjos bei savininkės. Jos turi dirbti savo darbą, o visuomenę apie jų darbą turi informuoti žiniasklaida.
– Tačiau valdžios institucijos, matyt, ne visuomet yra patenkintos tuo, kaip apie jų veiklą atsiliepia žiniasklaida, – svarsto Žurnalistų sąjungos pirmininkas. – Nepasitenkinimas pirmiausia motyvuojamas tuo, kad apie jas rašoma per mažai. Dėl kai kurių temų ignoravimo iš tiesų būtų galima diskutuoti – tam tikrų sričių informacijos gal ir galėtų būti daugiau. Bet galima nuspėti, kad institucijos niekada nebus visiškai patenkintos žiniasklaidos požiūriu į jas. Net jei žiniasklaida informuoja apie valdžios institucijų pateiktas naujoves, šioms tai ne visada patinka. Joms atrodo, kad viskas, ką jos daro, yra labai svarbu. Gal iš tiesų taip yra, bet žiniasklaida juk gali paviešinti tik svarbiausius aspektus, nes visuomenei svarbus tik valdžios institucijų darbo rezultatas. Todėl visuomenės informavimo priemonės atsirenka joms rūpimą informaciją. Pavyzdžiui, vykstant kokiai nors reformai, įstatyme keičiama 20–30 straipsnių. Spauda aprašo tik tai, kas jai toje reformoje atrodo svarbiausia. Arba skandalingiausia – tai jau priklauso nuo spaudos.
Tai, ką reikia viešinti, sprendžia ne valdžios institucija, o žiniasklaida. Tai yra esminis principas. Ar žiniasklaida visuomet tai daro teisingai ir objektyviai – čia jau kita diskusija.
Intervencija be cenzūros
Anot D.Radzevičiaus, yra įvairių būdų, kaip pasiekti visuomenę. Galima leisti lankstinukus, rengti informacinius pranešimus, organizuoti renginius. Galima rasti daug kelių, kaip žmonėms pateikti informaciją: per savivaldybes, seniūnijas ir, žinoma, per žiniasklaidą, rengiant spaudos konferencijas bei pranešimus spaudai.
– Lengviausias būdas – tiesiog nupirkti kažkiek eterio laiko ar laikraščio ploto ir ten pateikti tai, ką valdžios institucija pageidauja, – sako pašnekovas. – Nusiunti redakcijai informaciją, sumoki pinigus, ir darbas atliktas. Bet nemanau, kad šis būdas yra geras. Juk šitaip labai stipriai kišamasi į žiniasklaidos turinį. Laikraštis ar žinių laida formuojama pagal tam tikrus principus: daugeliui temų skiriama po šiek tiek vietos.
Sutikime, kad vienos srities tema, už kurią sumokės, pavyzdžiui, tą sritį kuruojanti ministerija, išstums kitas tos srities temas. Užsakai visą puslapį užimantį straipsnį apie sveikatą – ir į laikraščio numerį jau nebepatenka aktualus kritinis straipsnis medicinos tema. Teoriškai jį būtų galima spausdinti vietoj kitų temų, bet juk laikraštis negali būti skirtas vien sveikatai. O juk būna ir taip, kad tą pačią dieną keletas skirtingų institucijų tame pačiame laikraštyje nusiperka sau ploto. Sava informacija jos pakeičia tai, ką galėjo objektyviai ir profesionaliai – tik ne visuomet teigiamai – parašyti žurnalistai. Vadinasi, sudarant apmokamų temų tvarkaraštį galima nekaltai, be cenzūros koreguoti žiniasklaidos priemonės turinį.
Žurnalistų sąjungos pirmininko nuomone, šią konfliktinę situaciją padėtų išspręsti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
– Visa valstybinė parama svarbiai informacijai skleisti turėtų būti teikiama per šį fondą, – teigia jis. – Gražių tradicijų ir patirties jau turime: valstybė skiria lėšų kultūros šviečiamajai veiklai, teisiniam švietimui, pilietiniam ugdymui žiniasklaidoje atspindėti, o žiniasklaidos priemones atrenka Spaudos rėmimo fonde dirbantys žiniasklaidos ekspertai bei visuomeninių organizacijų atstovai, įvertinę geriausius projektus bei idėjas. Jie galėtų paskirstyti valstybės skirtas lėšas žiniasklaidai: tiek nacionalinėms, tiek regioninėms visuomenės informavimo priemonėms. Jie galėtų spręsti, kurios žiniasklaidos priemonės darbą atliktų efektyviau ir kompetentingiau. Į fondo darbą neturėtų kištis valdžios atstovai, o žiniasklaida neturėtų užsiimti valdžios institucijų reklama – ji turėtų tik objektyviai ir tiksliai informuoti visuomenę.
Bankams nuostata nepatiko
Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos pirmininkas Rimantas Šukys tvirtina, kad nė vienoje demokratinėje šalyje valdžios institucijos žurnalistika neužsiima. Jos neturi nei radijo, nei televizijos stočių, ir, be abejo, neleidžia periodinių leidinių.
– Lietuvos visuomeniniai kanalai taip pat nėra tiesiogiai įtakojami valdžios institucijų, nors bandymų tai daryti iš tiesų buvo, – šypteli R.Šukys. – Visuomet atsiranda valdininkų, norinčių reguliuoti žiniasklaidos darbą. Niekur nuo to nepabėgsime – reikia išmokti prieš juos atsilaikyti. Asociacijos pirmininkas prisipažįsta valdininkų spaudimą jaučiąs dar nuo tų laikų, kai pirmąkart buvo priiminėjamas Visuomenės informavimo įstatymas.
– Kaip žinote, anksčiau visos žiniasklaidos priemonės priklausė valstybei. 1993–1994 metais jos tapo privačiomis bendrovėmis, bet jų veiklą reguliuojančio įstatymo dar ilgai nebuvo, – prisimena R.Šukys. – Jį rengti buvo nelengva. O ypač nelengva buvo priimti nuostatą, kad valdžios institucijos ir bankai negali būti viešosios informacijos rengėjais. Tuo metu lankiausi Rusijoje, konsultavausi su Sankt Peterburgo laikraščių redaktoriais. Jiems juoką kėlė klausimas, kiek jie yra laisvi. Jie teigė esą visiškai priklausomi nuo bankų. O jūs prisimenate, kas tuo metu valdė bankus?..
Kad taip neatsitiktų ir Lietuvoje, nuspręsta priimti nuostatą, gerokai apribojančią žiniasklaidos rengėjų ir savininkų sąrašą. Tai patiko ne visiems.
– Jau kitą rytą man paskambino vienas žymus ir labai rimtas bankininkas, – šypsosi pašnekovas. – Jis pakvietė mane atvykti į banką. Nesusigundžiau tuo kvietimu. Teko jam pačiam pas mane važiuoti, nors reikia pripažinti, kad jo limuzinas ir asmens sargybinis, stovintys po mano apšiurusiais langais, atrodė tikrai keistai... Beje, tas pokalbis vis tiek nieko nepakeitė – nuostata taip ir liko įstatyme.
Kam reikalingas rėmimo fondas?
Ponas Rimantas, žinoma, pastebi, kad šiandien valdžios institucijos vis dėlto neišsiverčia be savo leidinių. Kai kurie nėra periodiniai, o kai kurie prisidengia žodžiais „...jeigu įstatymų nenustatyta kitaip“. Įstatymo įteisintos yra, pavyzdžiui, „Valstybės žinios“, ir niekas neneigia jų reikalingumo. Beje, panašių į „Valstybės žinias“ leidinių turi daugelis valstybių. – Tačiau mane visuomet stebindavo Lietuvos valdiškų leidinių finansavimo būdas, – teigia R.Šukys. – Pabendrauja tokio leidinio redaktorius su reikiamu valdžios pareigūnu – ir leidiniui iškart skiriami šimtai tūkstančių.
Anot pašnekovo, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir buvo kuriamas tam, kad tokių neskaidrumų būtų išvengta, kad lėšos nebūtų švaistomos ir dalijamos „saviems“, kad egzistuotų visuomeninė kontrolė. Daugeliui valdininkų ši idėja vėlgi nepatiko – kai kurie Seimo nariai net ėjo dėl to skųstis tuometiniam Prezidentui Algirdui Brazauskui. Kuriamo fondo nuostatuose buvo nurodyta, kad valstybės lėšos žiniasklaidai remti gali būti skiriamos tik per jį. Bet vėliau žodelis „tik“ dingo – jį panaikino Seimas.
– Stengiausi, kad tas žodelis sugrįžtų į įstatymą, – atsidūsta Periodinės spaudos leidėjų asociacijos pirmininkas. – Deja. Taigi nemotyvuoti lėšų skyrimai kartojosi. R.Šukio žiniomis, „Sodros“ leistam periodiniam žurnalui „Esu“ sykį buvo skirtas visas milijonas litų.
– Ką tai reiškia? – stebisi jis. – Žmonės vaistų negali nusipirkti, o tokiems leidinukams skiriami milijonai?.. Ir dabar ministerijų leidiniams iš biudžeto skiriamos dešimtys milijonų, o Spaudos rėmimo fondui, turinčiam finansuoti daugybę gerų ir vertingų projektų – vos 3–4 milijonai. Mano nuomone, idealių būdų gal ir nėra, bet visgi teisingiausia būtų žiniasklaidą remti ne per ministerijas, o per fondą.
Milijonas neišgelbėjo nuo bankroto
„Sodros“ atstovas spaudai Nerijus Maliukevičius tvirtina, kad leidinio „Esu“ šiandien jau nebėra. O ir tuomet, kai jis gyvavo, jį leido ne „Sodra“.
– 1991-aisiais „Sodra“ iš tiesų leido savo leidinį, kuris vėliau buvo pavadintas „Esu“, – teigia jis. – Bet „Esu“ leidėja buvo UAB „Infospauda“. Mūsų institucija jį tik prenumeravo. Pernai ta bendrovė bankrutavo, taigi ir leidinio neliko.
Šiuo metu „Sodra“ leidžia vidinį laikraštuką „Žinokime“, kuris pasirodo kartą per du mėnesius. – Jis skirtas „Sodros“ darbuotojams, – sako N.Maliukevičius. – Leidžiame jį 2500 egzempliorių tiražu ir platiname visuose skyriuose. Supažindiname savo darbuotojus su naujovėmis, rašome, kaip dirbti su klientais, kaip kovoti su stresu ir panašiai.
Ministerijos neišvengia leidybos
Pasiteiravus, kokius leidinius jos šiandien leidžia, Lietuvos ministerijos pateikė gana išsamius atsakymus.
Pasak Ūkio ministerijos vyriausiosios specialistės viešiesiems ryšiams Lauros Pačėsaitės, ši ministerija kasmet savarankiškai išleidžia metinę veiklos ataskaitą – leidinį, kuriame aptariami svarbiausieji metų pasiekimai ir pateikiami Lietuvos ūkio rodikliai. Taip pat du kartus per metus drauge su Statistikos departamentu leidžiama „Lietuvos ekonomikos apžvalga“, kurioje pristatomi bendrieji Lietuvos ūkio rodikliai, aptariamos pagrindinės ūkio ir atskirų sektorių raidos tendencijos.
Daugiau savarankiškų periodinių leidinių ministerija neleidžia, tačiau bendradarbiauja su žiniasklaida teikdama informaciją ir remdama pavienių leidinių leidybą. Be to, Ūkio ministerijos Verslo projektų atrankos komitetas subsidijuoja verslo informacinių ir Lietuvos įvaizdį gerinančių leidinių leidybą. Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vyr.specialistės Nijolės Barysienės teigimu, ši ministerija kasmet atskiru leidiniu leidžia metinę šalies aplinkos būklės apžvalgą. Leidinys „Aplinkos būklė“ skiriamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Jis supažindina su pagrindinėmis Lietuvos aplinkosaugos problemomis ir jų sprendimo būdais.
Ministerija leidžia ir kitus informacinius leidinius. Iš išleistų pastaruoju metu pažymėtini:
· „Nacionalinė darnaus vystymosi strategija“ – spalvingas iliustruotas leidinys, supažindinantis su ilgalaikėmis šalies vystymosi (iki 2020 m.) gairėmis;
· leidinys apie aplinkosaugos institucijų funkcijas ir veiklą – „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija“ (lietuvių ir anglų kalba);
· „Lietuvos būsto strategija“ (lietuvių ir anglų kalba) – ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei;
· „Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas“ – spalvotas, iliustruotas leidinys, supažindinantis visuomenę su valstybės priimtomis šalies teritorijos tvarkymo gairėmis.
Be to, Aplinkos ministerija nuolat leidžia plakatus, lankstinukus, skrajutes ir kt. „Lėšos visuomenės ekologiniam švietimui, kartu ir leidybai, yra skiriamos iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos šios programos Tarybos sprendimu“, – teigia N.Barysienė.
Švietimo ir mokslo ministerija, anot jos Informacijos ir ryšių su visuomene sektoriaus vadovės Nomedos Barauskienės, finansuoja informacinį leidinį švietimo bendruomenei „Švietimo naujienos“. Jame spausdinami naujausi ministro įsakymai, kiti mokykloms svarbūs dokumentai ir teisiniai aktai. Šį informacinį leidinį visos švietimo įstaigos – nuo ikimokyklinių iki aukštųjų – gauna nemokamai. Per metus išleidžiama apie dvidešimt numerių.
Susisiekimo ministerija, pasak jos atstovės Reginos Sklepovič, per pastaruosius porą metų nėra išleidusi jokių leidinių. Norėdama pateikti kokią nors informaciją ministerija kreipiasi į žiniasklaidą, o reprezentacinėms reikmėms leidžia kompaktinius diskus.
Pasak Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Jurgitos Matačinskaitės, ir ši įstaiga neleidžia jokių leidinių.
Vidaus reikalų ministerija periodinio leidinio taip pat neturi. Tačiau jai pavaldus Valstybės tarnybos departamentas leidžia žurnalą „Valstybės tarnybos aktualijos“, o Policijos departamentas – žurnalą „Policija“.
„Policija“ – palaiminta įstatymo
Žurnalas „Policija“ pradėtas leisti dar 1924 metais. Jis atkurtas 2004-ųjų gegužę ir pasirodo du kartus per mėnesį. Kioskuose jis neplatinamas, bet jį galima prenumeruoti (prenumeratos kaina metams – 72 litai). Žurnalo redakcinę kolegiją sudaro daug garbių komisarų.
– Mūsų tikslas – informuoti visuomenę apie tai, ką veikia policija, – teigia „Policijos“ vyriausiasis redaktorius Kazys Antanas Bileišis. – Norime, kad žmonės suprastų policininkų darbą. Iš vienos pusės, mūsų leidinys yra biuletenis policininkams, bet kita vertus – tai ir jų ryšio su visuomene užtikrinimas.
Neseniai žurnalas, siekdamas išsiaiškinti, kas domina jo skaitytojus, atliko apklausą.
– Paaiškėjo, kad eilinius policininkus labiausiai domina jų darbo sąlygos, garantijos, socialinis aprūpinimas, – kalba K.A.Bileišis. – Tuo tarpu visuomenę labiausiai domina kriminalinės istorijos. Vis dėlto į kriminalus nepasineriame – tai už mus atlieka kai kurios žiniasklaidos priemonės. Labiau orientuojamės į policininkų darbą: pavyzdžiui, aprašome kriminalinius įvykius, kuriuos sėkmingai pavyko išaiškinti, rengiame Metų seklio rinkimus.
Kalbėti apie leidėjo statusą yra ne redakcijos kompetencija. Bet žurnalo redaktorius įsitikinęs, kad pagal įstatymus „Policijos“ leidyba yra įteisinta ir legali.
– Tai apibrėžta Policijos veiklos įstatyme, – teigia jis. – Policijos departamentui suteikta leidėjo teisė. Kitos valdžios institucijos tokios teisės neturi. Matyt, manyta, kad tokio pobūdžio leidinys, kaip „Policija“, visuomenei yra reikalingas.
