Anot jo, valdžia darys viską, kad dabartinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas vėl taptų prezidentu. A. Pugovkinas taip pat tvirtina, kad Maskvos valstybinei politikai būdingas izoliacionizmas, o valdžia siekia atkurti „bent jau blankų sovietinės imperijos šešėlį“.
Be to, jis mano, kad rusų tėvynainių institutas – tai Kremliaus mėginimas už nepriklausomų šalių nugarų sukurti prorusiškai nusiteikusią „penktąją koloną“, o ne rūpestis už tėvynės ribų atsidūrusių rusų realiais poreikiais. Kadangi Baltijos šalių atveju tai nesigauna, tai kelia Maskvos nepasitenkinimą. „Kaimyninėse Rusijos šalyse privalo būti tam tikra rusakalbė mažuma, kuri būtų daugiau ar mažiau politiškai suvaržyta, Maskvos primaitinama ir agresyviai nusiteikusi šių šalių politinių režimų atžvilgiu“, - duodamas interviu DELFI sakė A. Pugovkinas.
Publicistas mano, kad esant dabartiniams Rusijos vadovams, sovietų okupacijos klausimas nebus išspręstas. „Maskva neigs tai iki pabaigos. Jie viską puikiai supranta, žino, kad meluoja, bet tai būtina vidaus vartojimui, - dėsto A. Pugovkinas. - Dabartinė Rusijos vadovybė orientuojasi į inertišką, atsilikusią, politiškai ribotą Rusijos visuomenės dalį, kuri iki šiol mąsto sovietinėmis kategorijomis“.
- Koks, jūsų manymu, dabar Baltijos šalis ir Sankt Peterburgo regioną siejančių ryšių lygmuo?
- Ryšys egzistuoja asmeninių kontaktų tarp tų žmonių, kurie juos palaikė ir anksčiau, lygyje. Dar daugiau, pastaraisiais metais šie ryšiai šiek tiek pagyvėjo. Jeigu kalbėsime apie valstybinę Rusijos politiką, tai jai būdingas atviras izoliacionizmas. Tai net ne kaprizas ar įgeidis, o sąmoningas pasirinkimas, nes dabar Rusijos valdžioje esantys žmonės mąsto sovietinės imperijos, kurioje jie kažkada tarnavo politiniais policininkais, kategorijomis. Jie kelia sau tikslą, galbūt nesąmoningai, atkurti bent jau blankų šios imperijos šešėlį. Kadangi Baltijos šalyse šis sumanymas neturi jokių vilčių, nieko daugiau kaip susierzinimo ir pagiežos šiems žmonėms tai nekelia.
Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu vykdoma ganėtinai akiplėšiška ekonominio šantažo politika, susijusi su energijos resursų eksportu. Buvusių pietinių Sovietų Sąjungos respublikų atžvilgiu – papirkinėjimo ir ekonominių preferencijų, prisidengus kažkokios vieningos eurazijos ekonominės erdvės kūrimo etikete, politika. Tai, švelniai tariant, ypatingo intereso objektas, o iš tikrųjų – akilandaus intereso objektas. Galima sakyti, kad tai yra asmeniškai Vladimirą Putiną kankinanti įkyri mintis.
- Nuo tam tikros akimirkos Rusijos valdžia pradėjo kalbėti apie rusų gyventojų, vadinamų tėvynainiais, palaikymą už Rusijos sienų. Ar galima tai vadinti palaikymu?
- Niekam nekelia abejonių, kad būtina palaikyti ryšius su tėvynainiais ir suteikti jiems palaikymą. Vis dėlto tą palaikymą reikėtų suprasti kaip kultūrinius ryšius, pagalbą istoriniams tėvynainiams adaptuojantis prie naujų ekonominių bei politinių realijų. O tai, kas vyksta, faktiškai yra mėginimas už nepriklausomų šalių nugarų sukurti prorusiškai nusiteikusią „penktąją koloną“. Konkrečiai Baltijos valstybių atžvilgiu – tai mėginimas sukurti izoliuotas bendruomenes, oponuojančias šiose šalyse egzistuojantiems politiniams režimams ir besiorientuojančias į Maskvą. Rusijos pilietybė šiems žmonėms nesuteikiama, tiksliau pasakius, jos suteikimo mechanizmas ypatingai sudėtingas, o atsižvelgiant į Baltijos šalių įstatymų bazę, labai nenaudingas ten gyvenantiems žmonėms.
Idėjos esmė slypi štai kur: kaimyninėse Rusijos šalyse privalo būti tam tikra rusakalbė mažuma, kuri daugiau ar mažiau būtų politiškai suvaržyta, Maskvos primaitinama ir agresyviai nusiteikusi šių šalių politinių režimų atžvilgiu.
- Rusijos valdžia daug kalba apie būtinybę sukurti vieningą informacinę erdvę...
- Jie turi omenyje visai ne tai, ką daro iš tikrųjų. Egzistuoja tam tikra rusakalbių transliuotojų asociacija, kuri gauna finansavimą iš Maskvos. Yra daugybė internetinių projektų, tokių kaip Strateginės kultūros fondas. Egzistuoja visa eilė priemonių, kurių kitaip nei griaunamąja veikla, pajungta politinei žvalgybai, pavadinti neįmanoma. Stebiuosi Europos šalių kantrumu, kurios leidžia savo teritorijoje veikti tokioms organizacijoms, puikiai žinodamos, kuo jos iš tikrųjų užsiima. Rusijoje mėginimas organizuoti simetrišką veiklą baigtųsi grandioziniu skandalu, areštais ir sodinimais į kalėjimą.
- Dvišaliuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose egzistuoja okupacijos klausimas, tačiau jis nesprendžiamas. Kas trukdo Rusijos valdžiai šiuo klausimu sutikti su Baltijos šalių požiūriu?
- Tai Rusijos vidaus politikos klausimas, grindžiamas tezėmis, kurias V. Putinas paskelbė praktiškai iškart, vos tik tapo aukščiausiu Rusijos vadovu. Tezės tokios: Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa. Antroji tezė: jis ir tokie patys kaip jis sugebėjo dalyje teritorijos išsaugoti ankstesnės valstybės likučius, pavadindami juos Rusijos Federacija, Sovietų Sąjungos įpėdine. Turint omenyje šias tezes, apie kokią Lietuvos okupaciją galima kalbėti? Jie neigs ją iki pabaigos. Jie viską puikiai supranta, žino, kad meluoja, bet tai būtina vidaus vartojimui. Dabartinė Rusijos vadovybė orientuojasi į inertišką, atsilikusią, politiškai ribotą Rusijos visuomenės dalį, kuri iki šiol mąsto sovietinėmis kategorijomis.
Ar žinote, kad Rusijoje galima balsuoti turint sovietinį pasą? Yra keletas dešimčių tūkstančių žmonių, kurie sovietinių pasų neatidavė. Vietoj to, kad šiuos žmones pastatyti į vietą, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį jie gavo balsavimo teisę. Nesuprantu, kuo jie skiriasi nuo Estijos gyventojų, neimančių pilietybės. Šių laikų Rusijos Užsienio reikalų ministerijos politika orientuota į šiuos žmones. Maskvoje sėdinčius žmones domina ne tie rusai, kurie yra užsienyje su rusiškais pasais. Jūs pabandykite Estijoje pasodinti į kalėjimą pilietybės neturintį asmenį! Maskvoje akimirksniu kyla triukšmas.
