Žemės ūkio klausimams skiriama nemažai dėmesio. Deklaruojama, kad „kaimas yra tautos tradicijų ir dvasinės stiprybės pagrindas. Žemės ūkio gamyba neturi užgožti žmogaus. Jo problemos ir rūpesčiai yra aukščiau. Atlyginimas žemdirbiams už darbą turi būti teisingas ir pagrįstas realiomis sąnaudomis.“ Taigi akcentas, kaip ir daugelyje kitų programų, – į gamybą ir jos kaštus, o ne į paklausą ir vartotojų poreikius. Nenuostabu, jog daugelis konkrečių siūlymų greičiausiai padidintų maisto produktų kainas.
Partija siūlo tokias priemones: „paruošti valstybinę kaimo atgaivinimo programą“, nors panašių programų buvo ruošta ne viena ir neaišku, kuo ši būtų geresnė; „sudaryti kuo palankiausias sąlygas kurtis kaimo vietovėse jaunimui, remti jo pastangas imtis savarankiško žemės ūkio arba kitų alternatyvių verslų“, nors neaišku, kodėl reikia kurti specialias paskatas jaunimui dirbti kaimo vietovėse; „spręsti kaimo gyventojų, turinčių asmeninius ūkius iki 3 ha, socialines ir ekonomines problemas“, nors nenurodoma, kaip tai bus daroma; tą patį galima pasakyti ir apie siūlymą „skatinti kooperacijos plėtrą kaime“. Tokie siūlymai kaip siekis „sukurti darnią žemės ūkio subjektų kreditavimo sistemą, remti kredito unijas“ iškraipytų finansų rinką.
Iš ekonomiškai žalingiausių siūlymų galima paminėti siūlymą „įstatymiškai sureguliuoti žemės ūkio gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų ekonominius santykius“, kuris turbūt įtvirtintų kainų reguliavimą. Tai atvirai numatoma siekiant „skatinti pienininkystės, gyvulininkystės ir augalininkystės vystymą, ūkių pajamingumą, siekti, kad pirmiausia kiltų kainos už parduodamą pieną ir artimiausiu metu jos būtų ne mažesnės kaip 65-70 centų už litrą“. Tai perkeltų problemas pieno perdirbėjams ir vartotojams, nors greičiausiai tokios priemonės nebūtų įgyvendinamos dėl neatitikimo ES teisės principams. Neigiamų pasekmių ūkininkų motyvacijai bei šalies biudžetui turėtų siūlymas „panaikinti grūdų supirkimo, taikant intervencines kainas, minimalaus kiekio nustatymą“, kuris skatintų perprodukciją.
Pagrindinis sveikintinas siūlymas, kurį deklaruoja dauguma partijų, - „užbaigti nuosavybės teisių į žemę ir miškus atkūrimą, išaiškinant piktnaudžiavimo ir vilkinimo atvejus. Išmokėti kompensacijas už žemę“. Tačiau tai yra jau vykdomo proceso tęstinumo deklaravimas.
Daugelis siūlymų tiesiogiai prieštarauja rinkos principams, jie sukeltų rimtus motyvacijų iškraipymus ir išteklių eikvojimą – nereikalingos produkcijos gamybą, kainų vartotojams padidėjimą, biudžeto išlaidų didėjimą. Kai kurios priemonės gali būti neįgyvendinamos, nes prieštarautų ES normoms (kainų reguliavimas). Kai kurie siūlymai yra pernelyg bendri ir todėl negali būti vertinami. Pagrindiniai teigiami siūlymai įtvirtina jau vykdomas priemones.
A.Brazausko ir A. Paulausko koalicija
Akcentas – ūkininkų, o ne maisto produktų vartotojų interesai. Siūloma didinti ūkininkų pajamas, nors jos ir taip didės dėl ES teikiamos paramos. Beje, šis siūlymas tiesiogiai prieštarauja koalicijos deklaruojamam socialinio teisingumo principui, nes taip diskriminuojami dažnai skurdžiau gyvenantys miesto gyventojai. Pagrindinis akcentas – pasiekti, „kad žemdirbių pajamos padidėtų ne mažiau kaip du kartus, skaičiuojant vienam gyventojui.“ Siūloma tiesioginiam eksporto (subsidijoms) ir maisto produktų vidaus suvartojimo skatinimui kasmet skirti po 200 mln. litų, sukurti žemdirbiams palankią ilgalaikio kreditavimo sistemą, iš dalies kompensuoti paskolų palūkanas, tobulinti draudimo sistemą, išlaikyti žemdirbiams skirto kuro nulinį akcizo mokestį“. Taip pat teigiama, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas žemės ūkio produkcijos realizavimo kooperatyvams, gamintojų organizacijų steigimuisi, suteikiama „visokeriopa parama“ alternatyvioms žemės ūkiui veikloms vystyti.
Pagrindinis įsipareigojimas didinti ūkininkų pajamas tiesiog konstatuoja dėl narystės ES vykstančius procesus. Iš esmės tai procesas, kol kas mažai priklausantis nuo Lietuvos institucijų, kurios gali nebent papildomai primokėti prie ES paramos. Įvairios paramos formos skatina ūkininkus pasilikti žemės ūkyje ir nesiimti alternatyvios veiklos, taigi prieštarauja siūlymui vystyti pastarąją. Paramos priemonės yra socialiai neteisingos, o kadangi stiprina paskatas užsiimti ūkininkavimu, silpnina darbo jėgos perėjimą į kitas ekonominės veiklos sritis ir taip mažina ekonomikos augimą. Vienas iš retų sveikintinų siūlymų – užbaigti nuosavybės grąžinimo procesą. Visiškai neaptariamos koalicijos nuostatos ES Bendrosios žemės ūkio politikos atžvilgiu.
Tėvynės Sąjunga
Kaip ir kitos partijos siūlo užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tačiau kiti siūlymai orientuoti į ūkininkų protegavimą bei jų išskirtinės padėties įtvirtinimą. Akcentuojama bendruomenių svarba kaimo vietovėse. Pasisakoma už kaimo sektoriaus konkurencingumą, kaimo politikos atitikimą ES gairėms (nors ji ir dabar atitinka su keliomis laikinomis išimtimis), paramą smulkesniems ūkininkams, apsaugą nuo ekonominio šoko, infrastruktūros plėtojimą. Propaguojamas švelnus ekonominis nacionalizmas.
o Įvertinimas:
Nors programoje pasisakoma už „modernius pasaulio standartus atitinkančią žemės ūkio politiką“, tačiau neaišku kuo pasireiškia deklaruojamas modernumas. Iš esmės pasisakoma už esamą padėtį, kokia yra šiuo metu ES – tai yra lėtą Bendrosios žemės ūkio politikos reformą, išlaikant išskirtinę ūkininkų padėtį lyginant su kitoms visuomenės grupėmis. Esama ir daugiau prieštaravimų: pavyzdžiui, siūlymas „gražiausias gamtos vietas“ padaryti „prieinamas visiems“ prieštarauja Tėvynės Sąjungos deklaruojamai pagarbai privačios nuosavybės principui. Nepateikiama siūlymų, kaip mažinti tokios politikos kainą vartotojams ir šalies biudžetui ir kaip ateityje reikės reformuoti ES politiką, kuri ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai yra nepateisinama ir socialiai neteisinga.
Liberalų ir centro sąjunga
Tai mažiausiai į žemės ūkio produkcijos gamintojų protegavimą orientuota programa. Joje pabrėžiama, kad „kaimo politika aprėpia ir konkurencingą žemės ūkio verslą, ir naujai besikuriančius verslus“. Kaip ir kitos partijos, siūlo „nedelsiant baigti žemės ūkio reformą“, tam skiriant būtiną finansavimą, ir užtikrinti nuosavybės teisių neliečiamumą. Programa išsiskiria iš visų kitų tuo, jog siūlomos priemonės kaip produktyviau naudoti žemę ir mažinti kliūtis verslo plėtojimui kaime – „neatidėliojant bus atsisakyta nereikalingų prekybos ir disponavimo žeme suvaržymų“ ir „atšauksime pereinamąjį laikotarpį, kuriuo draudžiama žemės ūkio paskirties žemę parduoti užsieniečiams“; „supaprastinsime ir spartinsime žemės paskirties keitimo procedūras. Bus atsisakyta žemės skirstymo pagal paskirtį“. Tiesa, esama nedidelę svarbą turinčių, bet madingų siūlymų, pvz., skatinti kooperaciją, efektyviai įsisavinti ES lėšas, remti ekologinę žemdirbystę, plėtoti informacinę visuomenę kaimo vietovėse, remti bendruomenių veiklą.
Ši programa ypač išsiskiria iš kitų tuo, kad žemės ūkio veiklą traktuoja taip pat, kaip ir bet kokį kitą verslą. Ne tik susilaikoma nuo įvairių siūlymų, kurie, suteikdami išskirtines lengvatas ūkininkams, didintų maisto produktų kainas ir biudžeto išlaidas, bet ir pateikiama produktyvumą skatinančių priemonių. Galima išskirti keletą tokių siūlymų, kurie nedomina kitų partijų: panaikinti pereinamąjį laikotarpį žemės ūkio paskirties žemės pardavimui ES piliečiams, atsisakyti žemės skirstymo pagal paskirtį. Šios priemonės neabejotinai išjudintų žemės rinką ir ekonominę veiklą kaime apskritai. Tačiau kaip ir kitose programose galima pasigesti aiškesnio požiūrio į ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformą, nors ir pasisakoma už konkurencijos principų diegimą šioje srityje, nesiūloma atsisakyti dabar taikomų lengvatų ūkininkams.
Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga (VNDS)
Kaip ir daugelio kitų partijų programose dominuoja dėmesys ūkininkų, gamintojų, o ne vartotojų interesams. Ši programa nuo kitų kairiųjų partijų programų išsiskiria nebent dar didesniu propaguojamu protekcionizmu ir reguliavimo priemonėmis, kurios didintų maisto produktų kainas ir balansuotų ties ES teisės pažeidimo riba. Teigiama, jog “VNDS yra vienintelė Lietuvos politinė jėga, kuri šalia bendrų Lietuvos interesų labai svarbią vietą skiria kaimo plėtrai ir žemės ūkio konkurencingumo didinimui.“ Taip pat deklaruojama, kad jos atstovai stengsis, „kad Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės politika ir kaimui skiriama parama atitiktų laikmečio ypatumus ir reikmes, būtų prieinamesnė jos gavėjams, kad kaimo ūkinis ir socialinis atgimimas sąlygotų ir bendrą Lietuvos gyvybingumą, tautinių tradicijų, sveikos aplinkos ir mūsų krašto įvaizdžio patrauklumą.“ Vis dėlto siūlomos priemonės tik dar labiau akcentuoja seniai atgyvenusios ir globalios rinkos laikmečiui netinkamos politikos bruožus.
Iš pagrindinių priemonių paminėtinos tokios žemės ūkio veiklos reguliavimo priemonės: priemonės, kurios „garantuotų visiems žemės ūkio produkcijos gamintojams palankias realizuojamų produktų kainas“, ekonominės priemonės, skatinančios „tiekti vidaus ir užsienio rinkoms aukštos kokybės, sveikus maisto produktus, plėsti ekologinius ūkius, tiekti daugiau žaliavos biologiniam kurui gaminti“, „griežtinama ES tvarka saugant šalių vidaus rinkas nuo įvežamų nekokybiškų maisto produktų“, skatinama „technologinė pažanga žemės ūkyje“, sudaromos „sąlygos naujų verslų kaime plėtrai bei kaimo ir miesto infrastruktūros kokybės suartinimui.“ Taip pat teigiama, kad bus siekiama gauti kuo didesnes gamybos kvotas, taigi gaminti vardan gamybos. Daug vietos skiriama regioninei politikai.
Daug deklaratyvių siūlymų, dėl daugelio jų kiltų žemės ūkio ir maisto produktų kainos, proteguojami ūkininkai vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Kai kurios siūlomos priemonės didina biudžeto lėšų poreikį, kitos tiesiogiai veiktų kainas. Proteguojami kitų siauresnių interesų grupių, pavyzdžiui, melioratorių interesai. Vienas iš retų sveikintinų siūlymų – užbaigti nuosavybės grąžinimo procesą. Nors tiesiogiai ir nesakoma, tačiau turbūt palaikoma dabartinė neefektyvi ES Bendroji žemės ūkio politika. Pasisakoma tik prieš reguliavimo standartų griežtinimą, tačiau netgi ir tai palaikoma, jei tik tokiu būdu galima apsisaugoti nuo pigesnių produktų importo. Viena iš labiausiai į protekcionizmą orientuotų programų.
R. Pakso koalicija
Žemės ūkis įvardinamas strateginiu šalies interesu. Siūloma plėtoti konkurencingą, į rinkos ekonomiką orientuotą žemės ūkį, siekti tolygios regionų plėtros, skatinti kooperaciją, plėtoti infrastruktūrą kaime, skatinti jaunas šeimas ūkininkauti ir pan. Ši programa iš kitų progresyviai išsiskiria tuo, kad deklaruoja siekį aktyviai dalyvauti reformuojant ES Bendrąją žemės ūkio politiką, tačiau konkrečios priemonės arba neaptariamos, arba nepagerintų padėties žemės ūkyje, arba yra pernelyg bendro pobūdžio. Pasisako prieš Lietuvos ūkininkų diskriminaciją kitų ES šalių atžvilgiu. Siūloma garantuoti vienodas nepriklausomai nuo ūkio dydžio kainas, o tai reikštų kainų reguliavimą, kuris kainuotų maisto produktų vartotojams. Taip pat pasisakoma už rinkos apsaugą, kuri taip pat reiškia didesnes maisto produktų kainas. Siūlomos PVM lengvatos, kurios mažina mokesčių politikos skaidrumą ir efektyvumą. Siūlomos kitos intervencinės priemonės, pavyzdžiui, nedidelių pramonės įmonių kūrimas kaime, kurios iškreiptų išteklių pasiskirstymą.
Nors esama teigiamų prioritetų – didinti konkurencingumą, dalyvauti ES politikos reformoje, nediskrimuoti Lietuvos ūkininkų, tačiau dauguma konkretesnių siūlymų yra kritikuotini, nes sukeltų neigiamas ekonomines pasekmes, ypač didesnes maisto produktų kainas vartotojams, mažintų paskatas didinti ūkininkų konkurencingumą.
Centro partija
Konkrečių siūlymų žemės ūkio srityje nepateikia.
Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga
Pasisako už aktyvias priemones užtikrinant aukštas supirkimo kainas, ūkininkų konsultavimą, įsisavinant ES paramą. Orientuota į ūkininkų rėmimą priemonėmis, iškraipančiomis rinką ir didinančiomis produktų kainas. Daug dėmesio šiai sričiai neskiria.
Lietuvos krikščionių demokratų partija
Atskirai neaptariama žemės ūkio politika, tačiau iš bendrų nuostatų ir vertybių deklaravimo galima daryti prielaidą, kad palaikytų ES Bendrąją žemės ūkio politiką su visais jos trūkumais, kadangi ta politika pati yra pokario krikščionių demokratų kūrinys.
Lietuvių tautininkų sąjunga
Siūloma remti kaime gyvenančius žmones, į žemės ūkį žiūrima ne vien kaip į gamybos sritį. Siūloma skatinti ekologinę žemdirbystę, kaimo turizmą, smulkius verslus ir amatus, kaimo jaunimo ir pagyvenusių žmonių kultūrines programas, remti daugiavaikes šeimas, etnokultūrą, o „visų pirma“ – stiprinti solidarumą, kaimynystę ir kooperaciją. Tokios priemonės, nors ir mažiau iškraipytų maisto produktų kainas, didintų biudžeto išlaidas. Tačiau kadangi konkretesnių priemonių pateikiama, sunku vertinti jų poveikį.
Lietuvos lenkų liaudies partija
Deklaruoja siekį didinti žemės ūkio rentabilumą ir pelningumą ir reguliuoti žemės ūkio rinką. Iš to galima spręsti, jog pasisakoma už aktyvų kišimąsi į rinką. Tačiau kadangi tai nekonkretizuojama, sunku vertinti programos nuostatų pasekmes.
Didžioji dauguma partijų, išskyrus Liberalų ir centro sąjungą, pasisako už aktyvų ūkininkų rėmimą ir esamos politikos išlaikymą. Daugelis pasisako ir už priemones, kurios tiesiogiai iškreiptų rinką ir maisto produktų kainas – kainų reguliavimą. Pasisakymas už vidaus rinkos apsaugą, kiek tai įmanoma įvertinant ES politikoje ir PPO nuostatas, taip pat rodo, kad maisto produktų vartotojų interesai yra ignoruojami. Daugelis kitų siūlomų paramos priemonių didintų biudžeto išlaidas, mažintų paskatas užsiimti kita nei žemės ūkio veikla. Išskyrus R. Pakso koalicijos programą, daugelyje net neužsimenama apie ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformą. Todėl sunku tikėtis tinkamo Lietuvos dalyvavimo šios politikos reformoje.
