Rusai, kaip visada, „malonūs“
Šią savaitę D. Medvedevas pareiškė, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos (PRG) planus, Rusija dislokuos šalies vakaruose ir pietuose smogiamąją ginkluotę – balistines raketas „Iskander“.
Kaip tvirtina kai kurie analitikai, tam, kad jos būtų dislokuotos, kaip žadama, Rusijos vakarinėje ir pietinėje dalyje, prireiktų bent kokių dešimties jomis ginkluotų brigadų. Kol kas šiomis raketomis aprūpinta tik viena brigada. Ir nematyti stebuklingo konvejerio, kuris žvaliai ir įkandama kaina tiektų trūkstamą jų skaičių.
D. Medvedevas taip pat pagrasino NATO, kad Rusija bus pasirengusi „prireikus naikinti PRG sistemų informacines ir valdymo priemones". Tiesa, Rusija lyg ir nepasižymi įspūdingais pasiekimais informacinių technologijų srityje, palyginti su NATO galimybėmis.
Rusijos prezidento kalba – nykus propagandinis suglebusio imperijos raumens rodymas – nemaloniai priminė SSRS gensekų ištarmes. D. Medvedevas, kaip ir jo sovietiniai Kremliaus pirmtakai, suvaidino taikos balandį, piktų Amerikos karo vanagų neva priverstą „adekvačiai“ reaguoti į „neadekvačius“ JAV ir NATO veiksmus.
Pretekstu pažvanginti ginklu šįkart tapo JAV atsisakymas toliau teikti Rusijai jau 4 metus vienašališkai teiktą informaciją apie savo karo pajėgas. Rusija dar 2007-aisias pasitraukė iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (CFE) ir visą tą laiką žlugdė JAV pastangas susitarti dėl šio dokumento numatomų įsipareigojimų.
Todėl, analitikų nuomone, JAV žengtas žingsnis turi veikiau simbolinę reikšmę: juo tiesiog konstatuojama Rusijos agresyvaus užsispyrimo nulemta CFE mirtis. Tuo tarpu karine informacija, gaunama iš JAV, su Rusija gali pasidalinti kuri nors kita valstybė – net ir Baltarusija.
Karinga Kremliaus šnekta, kontrastuojanti su realiomis galimybėmis ir sveiku protu, kai kurių apžvalgininkų yra vertinama tiesiog kaip artėjantiems rinkimams skirta retorika.
Jei rinkimams yra skirta ir pastarosios savaitės žinia apie kuriamą Eurazijos sąjungą, tai turbūt reiktų sveikinti geopolitiškai tokį įmantrų rusų elektoratą: jis skiria vakarietiškos gerovės pelus nuo Eurazijos grūdų, dygstančių tūlą Rusijos patriotą, matyt, gerai nuteikiančiomis balistinėmis raketomis.
J. E. Barroso: Eikit jūs... diskutuot
Tuo metu, kai Rusija mėgina parodyti, kas Europoje iš tiesų yra didžiausias, svarbiausias ir galingiausias, pati Europa yra purtomą nepraeinančio finansinio drebulio. Neapsikentusi Europos Komisija galų gale nutarė, kad laikas nutraukti populistinius politikų žaidimus ir tvirta ranka įsikišti į nacionalinių biudžetų formavimą.
Kaip visada, euroskeptikai ėmė rėkti, kad šitaip ribojama demokratija ir nacionalinis suverenumas. Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso supykęs pasiuntė skeptikus į filosofinių diskusijų vakarėlį, aiškiai turėdamas galvoje daug tolesnį ir nepadoresnį maršrutą.
„Parlamentinės demokratijos principas yra šventas, - pakartojo Barroso tiems, kurie nusprendė pasišakoti. – Kai demokratinės valstybės narės, gerbdamos konstitucines taisykles, perduoda kam nors savo įgaliojimus, tai yra visai demokratinis procesas, vykstantis su visa derama pagarba demokratiniams principams“.
J.E Barroso palygino šį fiskalinės politikos priežiūros perdavimą su monetarinės politikos perdavimu centriniams bankams, be ypatingo triukšmo vykusiu pastaruosius porą dešimtmečių.
Euroskeptikai turi tapti federalistais
Europos sąjunga pamažu integruojasi federacijos link. Vienus šis procesas džiugina, kitus piktina. Iš pirmo žvilgsnio besipiktinančiųjų argumentai atrodo svaresni ir patrauklesni.
Iš tiesų: dėl ko džiūgauti? Kas per nepaaiškinamas entuziazmas, kai kuriasi kažkas lyg ir primenančio SSRS? Kodėl turėtume lengva ranka aukoti nacionalinį suverenumą ir pasitikėti technokratiniu Briuselio griozdu, kurio pats buvimas yra nemenkas iššūkis demokratijai?
Tačiau įdėmiau apsidairius ir gal kiek proziškiau pamąsčius, ima atrodyti kiek kitaip. Rytuose dunkso stiprėjanti ir besiplečianti Kremliaus imperija. Vos tik pajutusi gerą progą (o rusai progą juk visada suranda), pasirengusi nutaikyti balistines raketas į Europą.
Vakaruose – savo prioritetus pamažu keičiančios, kai kur net netoliaregiškai stumiamos lauk iš Europos JAV. Amerikos interesas ir aktyvumas šioje pasaulio dalyje, regis, senka. Tuo tarpu Europa apsimeta esanti savarankiška, galinti rodyti ragus JAV, bet kartu tik simboliškai prisideda prie NATO išlaikymo ir nusipjauna į tarptautinę tikrovę, kurioje lemia ne taikos balandžiai, o galios politika.
Iš vidaus, savo ruožtu, Europą spaudžia neefektyvios politinės sistemos padariniai, tarp jų – sunkiai valdoma skolų krizė. Prie šių problemų svariai prisideda visuotinis ištižimas, apsirijimas, vartotojiška egoistinė pasaulėjauta, noras turėti gerovę prie jos deramai neprisidedant, savižudiškas kairiųjų pacifizmas ir bukas dešiniųjų provincialumas.
Šiomis aplinkybėmis, kad ir koks patrauklus daug kam gali atrodyti euroskepticizmas, laikas pradėti būti ne tik skeptikais, bet ir realistais. Vadinasi, kad ir be fanfarų, santūriai, suvokiant tai ne kaip laimę, o kaip būtinybę reikia neatidėliotinai kurti ir ekonominiu, ir politiniu atžvilgiu stiprią bei vieningą Europos federaciją.
Tolesnis blaškymasis, dvejojimas ir nieko nedarymas gali blogai baigtis – ypač toms valstybėms, kurios nesuvaldo savo vartotojiškų visuomenių godumo ir politikų populizmo, bet ir toms, kurios, nors ir būdamos NATO narės, kaip Lietuva, atsiduria Eurazijos galios šešėlyje. O Rusijos apetitai vargu ar mažės.
Federacijos šerdis – galinga Vokietija
Stiprioms Jungtinėms Europos Valstijoms reikia ekonomine lyderyste grįstos politinės ir karinės lyderystės. Kitaip vargu ar galima tikėtis Europos galios augimo ir sklandžios bei efektyvios vieningos politikos. Europos federacija be politinės lyderystės pripažinimo ir atitinkamo įtakos pasiskirstymo būtų daugeliu atžvilgiu tiesiog butaforinis darinys. Jei nebus politinės šerdies, tai nebus ir gyvybingo politinio kūno.
Didžiausią ekonominę galią, strateginę padėtį Europos centre ir bene didžiausią politinį potencialą būti Europos federacijos varomąja jėga turi Vokietija. Jai laikas būtų įveikti savyje Wermachto šmėklos kompleksą ir sukurti didesniam regiono ir visos Europos saugumui tarnaujantį stiprų Bundeswehrą.
Tai reikštų, kad Vokietijos politiniam elitui reiktų rimtai mąstyti apie europinės atsakomybės naštą, o Lietuvai – pasistengti nelikti nuošalyje, kai spręsis tolesnis Europos likimas. Labai tikėtina, kad viskas baigsis ir federacijos, ir Vokietijos lyderystės joje nenaudai. Tačiau tai anaiptol nepaneigia orientacijos į Berlyną naudos ir prasmės.
Rinkimai į Bundestagą vyks 2013 metais. Daug kas svarstomų klausimų atžvilgiu priklausys nuo jų rezultatų. Ateityje bus dvi tikėtinos opcijos: arba Vokietija – federacinės Europos Sąjungos lyderė, arba, federaciniam projektui nepasisekus – regiono lyderė. Pastaruoju atveju Lietuvai reiktų labai pasistengti būti reikalingai šiame regione. Nepaisant narystės NATO, tai gali būti valstybinio išlikimo klausimas.
