Taip, pirmininkas visiškai teisus: be Europos pinigų nebūtų sustabdytas nevaldomas aplinkos teršimas. Juk dar visai neseniai Lietuva skendėjo sąvartynuose, kurių skaičius didėjo kartu su atliekomis. Didėjo, galima sakyti, geometrine proporcija. Prieš ateinant beveik milijardinei Europos paramai (o tiksliau 813 mln. Lt.), skirtai atliekų tvarkymo sistemos sukūrimui ir plėtrai mūsų šalyje, tokių absoliučiai atvirų žvėrims, paukščiams ir žmonėms, teršiančių gruntą, vandenį ir aplinką sąvartynų mūsuose buvo daugiau kaip 800. Klausimas: ar tikslu sakyti, kad pinigai panaudoti neteisingai, nenaudingai?
Kolega visiškai teisus: vietoj tų 800 sąvartynų (nežinau, kodėl ponas Jonas suskaičiavo tik 450 - gal tiesiog šis skaičius jam labai patinka?) mūsų šalyje šiandien veikia 11 modernių, šiuolaikinių, aukštus aplinkosauginius standartus atitinkančių sąvartynų. Didžioji dalis senųjų – uždaryti ir nukenksminti, net žymių neliko. Naujieji sąvartynai izoliuoti nuo gruntinių vandenų, neteršia aplinkos, yra saugūs. Tas pats klausimas: ar tikslu sakyti, kad pinigai panaudoti neteisingai, nenaudingai?
Pirmininkas absoliučiai teisus, kuomet sako, kad ir tie didieji modernieji sąvartynai turi savo ribas, kad reikia toliau kurti atliekų rūšiavimo, kompostavimo, perdirbimo, utilizavimo ir deginimo sistemą. Na, gal jis sako ne visai taip. Kad būtų lengviau suprasti – trumpas paaiškinimas.
ES lėšos skiriamos Europos direktyvoms vykdyti. Direktyvos surašytos seniai tuo besirūpinančių valstybių patirties pagrindu. Ten egzistuoja sistemos, prasidedančios nuo kiekvieno žmogaus, šeimos ar įstaigos darbuotojo.
Pirmieji atliekas rūšiuoja patys jų gamintojai. Buityje - gyventojai, įstaigose - darbuotojai, paskirstydami jas į specialius konteinerius. Biologiškai skaidžios atliekos kompostuojamos trąšoms, kitos išrūšiuojamos gamyklose ir pateikiamos kaip antrinė žaliava pramoniniam perdirbimui. Tai, kas lieka – deginama, tampa energija, o sąvartynus, savaime suprantama, pasiekia itin maža niekam nebetinkamų atliekų dalis.
Būtent tokios atliekų tvarkymo sistemos Lietuvoje sukūrimui ir skirtas tas Europos milijardas. Nieko geresnio ar efektyvesnio nėra sugalvota. Net kosminėse stotyse veikia panašios sistemos. Tad ar tikrai pinigai panaudoti neteisingai, nenaudingai?
Neįmanoma nesutikti su po nu Jonu, teigiančiu, kad atliekų tvarkymas kainuoja - ir kad šios paslaugos dar brangs. Tikėtina, juk konteineriai, transportas, benzinas, automobiliai - viskas brangsta. Grubiai kalbant, pigiausia yra išversti šiukšlių kibirą per balkono kraštą. Nors, kita vertus, įjungus gyventojus į sistemą, pradinis buitinis rūšiavimas į specialius konteinerius gerokai atpigina jų išvežimą, kadangi antrinių žaliavų naudingumo koeficientas ne toks jau menkas.
Bet juk yra ir kita medalio pusė. Tai - mūsų aplinka, glaudžiai susijusi su mūsų pačių, vaikų, anūkų sveikata. Žinant, kokiais tempais didėja gyventojų skaičius, o kartu su juo – ir aplinkosauginės problemos, lieka konstatuoti, kad neturime kito kelio. Nėra kitokio pasirinkimo. Už žmonių sveikatą ir gerovę tenka mokėti, galbūt brangiai, galbūt ateityje reikės dar brangiau. Šioje vietoje – vėl klausimas: ar galime sakyti, kad maksimaliam atliekų utilizavimui išleisti pinigai yra neteisingas veiksmas?
Kolega teisus, kuomet teigia, jog ES direktyvų vykdymą koordinuoja Aplinkos ministerija. Tačiau nelabai atsargus, kuomet meta užuominą (jei tiksliau – jos nepaneigia), jog atliekų tvarkymo sistemos kūrimas gali būti susijęs su kriminaliniu pasauliu.
Juk pirmininkas puikiai žino, kad pagrindiniai proceso savininkai, valdytojai ir vadybininkai - savivaldybės. Tiksliau - regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurie yra įsteigti savivaldybių ir vykdo jų valią. Klausimas: kuria šios struktūros dalimi jis linkęs nepasitikėti? Visomis savivaldybėmis? Keliomis iš jų? Kuria nors viena?
Beje, šioje vietoje pravartu priminti, kad Lietuvos savivaldybių asociacija neseniai pasisakė už dabar Lietuvoje veikiančią atliekų tvarkymo sistemą. Ir kategoriškai prieš jos griovimą, ką siūlo gerbiamas Seimo narys.
J. Šimėnas drastiškas: reikalingos atliekų deginimo gamyklos. Bet ar to nori Lietuvos žmonės? Ar statysime deginimo fabrikus po langais jų neatsiklausę? Taip, deginimo gamyklos numatytos ES nustatyto atliekų tvarkymo proceso eilėje. Tačiau ne pirmoje, o paskutinėje vietoje. Prioritetas vienas ir vienintelis, jo Aplinkos ministerija kategoriškai laikosi. Tai - atliekų rūšiavimas, utilizavimas ir perdirbimas.
Atliekų deginimas – paskutinė stadija. Neišvengiamybė. Priemonė atsikratyti jokiam perdirbimui nebetinkančių atliekų. Dar daugiau: tai veikiau jų naikinimas, o ne energijos išgavimas, nes pagaliau ir pačiam deginimui reikalingi nemaži energijos resursai. Klausimas, šįkart beveik retorinis: kodėl pirmininkas sako, neva atliekų deginimo gamyklos sudarytų konkurenciją atliekų tvarkymo centrams ir šie netektų milžiniškų pajamų už atliekų rūšiavimą?
Ir pagaliau esminis momentas: kodėl, kai tiek jau nuveikta kuriant sistemą, reikėtų ją naikinti ir pulti viską deginti? Jau nekalbant apie galimą taršą: o kur rūšiavimas, perdirbimas, antrinis panaudojimas ir visa kita? Ar šito reiktų atsisakyti vien tam, kad regioniniai atliekų tvarkymo centrai netektų pajamų už atliekų rūšiavimą? Betgi tos pajamos atitenka savivaldybėms. Kitaip tariant – mums visiems, savivaldybių gyventojams. Du klausimai pabaigai: ko iš tikrųjų siekia ponas Jonas – ir ar jis visuomet teisus?
