Atkreipkite dėmesį: MECHANIZMAS. Sraigteliai, varžteliai, kontaktai, laidai, spyruoklės. Ne žmonės. Lietuvą valdo ir sprendimus priima mechanizmai.
Turimomis žiniomis, už duomenų apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ atstovo Alesio Beliackio banko sąskaitas atskleidimą yra atsakinga Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento vadovybė. Tai departamento direktorė Aušra Bernotienė ir jos pavaduotojas Darius Žilys.
Jei ne jie – ir jei kartais jie „nieko nežino“ – tuomet ministras R. Šimašius tikrai turėtų žinoti, kas konkrečiai ministerijoje nesibodi bendradarbiauti su Aleksandro Lukašenkos režimu.
Ministras yra institucijos vadovas. Institucija prisidirbo. Galimi du keliai: arba prisidirbę asmenys yra įvardijami ir baudžiami, arba ministras dangsto kaltininkus, prisiima asmeniškai atsakomybę ir atsistatydina pats.
Tačiau R. Šimašius galvoja kitaip. Tai paaiškėjo po Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) skubiai sukviesto posėdžio.
Ministras pranešė neketinąs atsistatydinti. Kartu jis apsimetė nė neįtariąs, kas yra tie jo ministerijos MECHANIZMAI, kuriems akivaizdžiai trūksta varžto.
R. Šimašius pasakė lauksiąs Vyriausybės tyrimo išvadų: „Kol kas norėčiau susilaikyti nuo pabaksnojimo pirštu į kaltus asmenis. Manau, kad tyrimas turės būti atliktas ir operatyviai, ir pakankamai kokybiškai. Tada paaiškės, ar yra kas nors konkrečiai kaltas, kas kaltas ir ar nusipelno tos atsakomybės. Akivaizdu, kad jeigu būtų buvę daugiau politinio įžvalgumo, toks įvykis būtų neatsitikęs“.
Ministro žodžiais pasakomi keli teiginiai, tarp kurių trys – verti dėmesio. Pirma: „Paaiškės, ar yra kas nors konkrečiai kaltas“. Vadinasi, ministras tiki, kad galbūt niekas konkrečiai nėra kaltas. Galbūt kalti MECHANIZMAI, kurių juk nenubausi.
Antra: kaltė atskiriama nuo atsakomybės. Ministras sako: „...kas kaltas ir ar nusipelno tos atsakomybės“. Kitaip tariant, žmogus gali būti kaltas bausmės ištroškusios minios akimis, bet iš tiesų – nekaltas, nes „nenusipelno atsakomybės“. Tarkime, yra asmens parašas dėl duomenų apie A. Beliackio sąskaitas perdavimo, tą žmogų galima vadinti „kaltu“, bet tai bus tik sąlyginis pavadinimas, nepelnyta etikete, nes iš jo negalima reikalauti atsakomybės.
Aiškėja landa, kurią R. Šimašius yra numatęs savo pavaldiniams: „Iš dalies gal ir kaltas, bet neatsakingas, todėl griežtai nebaustinas“.
Trečias ministro teiginys skelbia, jog pristigo politinio įžvalgumo. Jis skamba taip: „Jeigu būtų buvę daugiau politinio įžvalgumo, toks įvykis būtų neatsitikęs“.
Šie žodžiai leidžia spėti, kaip bus pavadinta atsakomybės nereikalaujanti MECHANIZMŲ kaltė. Štai kas norima pasakyti: Teisingumo ministerijos MECHANIZMAI nėra užprogramuoti politiniam įžvalgumui, todėl ir atsakomybės iš jų nebus galima reikalauti.
R. Šimašiaus pasiaiškinimų algoritmas, kurį ką tik išnagrinėjome, visą atsakomybę leidžia suversti Užsienio reikalų ministerijai (URM). Pagal šią logiką, užsienio valstybių vidaus problemos, įskaitant represinių režimų santykius su jų aukomis, yra tik URM daržas. URM savo ruožtu laiku nesuteikė reikiamos informacijos, vadinasi, turi prisiimti atsakomybę ir kaltę.
Galbūt vyriausybinis tyrimas iš tiesų atskleis URM darbo broką. Ši ministerija iškart užėmė gynybinę poziciją, skubiai išplatinusi pranešimą, kuriame teigiama, jog Teisingumo ministerija birželio mėnesį buvo įspėta neteikti tam tikros informacijos Baltarusijai. Kokia prasmė buvo pulti viešinti savo darbus, nuveiktus birželį, jei Baltarusija prašė duomenų sausį, o gavo juos kovą?
Jei pagal neformalaus tarpžinybinio bendradarbiavimo tradicijas URM vis dėlto teikia informaciją apie nedemokratinių režimų persekiojamus asmenis, tai kyla paprastas klausimas: kodėl šįkart pavėlavo suteikti? Sako – „į mus niekas nesikreipė“. Bet juk ir birželį nesikreipė. Tai kodėl birželį staiga „atsibudo“?
Savitai atrodo ir teismas, tiksliau, Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, įpareigojusi SEB banką suteikti informaciją apie Valentino Stefanovičiaus turimas sąskaitas. Šiuo atveju irgi suveikė lietuviški MECHANIZMAI?..
Klausimų kol kas yra daugiau nei atsakymų, bet viena aišku: kai kurie sutrikusio mąstymo pareigūnai smarkiai prisidirbo, o kai kurie politikai kol kas dangsto kaltuosius ir ieško būdų išvengti atsakomybės.
Šiomis aplinkybėmis gerai jaučiasi M. Golovatovą iš Austrijos neseniai parsigabenusi Rusija, kuri dabar gali badyti pirštais į lietuvišką teisingumą.
Gerai jaučiasi ir Maskvos draugė Austrija, kurios valdžia pasitarnavo Kremliui, įsikišusi savo vyriausybės atstovų lygiu ir pareikalavusi M. Golovatovo paleidimo.
Manau, klysta tiek Kremliaus politikos bičiuliai Lietuvoje, tiek lazdą kiek perlenkę patriotai, kurių nuomone, Lietuva šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo Austrijos arba yra dar blogesnė. Jų manymu, po A. Beliackio duomenų skandalo Vilnius prarado teisę smerkti ir Austriją, ir Rusiją. Logikos šiame požiūryje nėra, bet šalininkų Lietuvoje netrūksta.
Diskutuoti su Rusijos ambasada – žemas lygis, bet kai ji turi šitiek gerbėjų mūsų šalies viešojoje erdvėje, trumpai atsakyti į jų argumentus gal reikėtų.
Pirma: kitaip nei Lietuva, Austrija padarė kiaulystę savo valdžios lygiu ne dėl valdininkų neapsižiūrėjimo, o politikams puikiai žinant, ką ir kodėl jie daro. Tai esminis skirtumas. M. Golovatovą paleido Austrija, gindama savo interesus. Duomenis apie A. Beliackio sąskaitas banke išdavė ne Lietuva, o jos biurokratai, kartu išdavę ir Lietuvos interesus.
Antra: kitaip nei Austrijos valdžia, Lietuvos valdžios atstovai pripažino padarytą klaidą, pažadėjo visokeriopą paramą nukentėjusiam asmeniui ir pradėjo tarpžinybinį tyrimą. O austrai pasakė: „Mes teisūs, nėra dėl ko atsiprašinėti, jokio tyrimo nebus“.
Tiek – apie nepagrįstas analogijas su Austrijos atveju. Galiausiai – išvados: kokia yra viso šio incidento pamoka Lietuvai ir ko turėtume laukti iš mūsų valdžios atstovų?
Pamoka labai paprasta: per dvidešimt vienerius nepriklausomybės metus mes Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (LTSR) pagrindu išsiugdėme Lietuvos technokratinių sraigtelių respubliką – irgi LTSR.
Amžinai kartojama mantra „nereikia politizuoti“, idiotiškas siekis depolitizuoti absoliučiai viską, įskaitant ir pačią politiką, ir jos suvokimą net bendro išsilavinimo lygiu privedė valstybę prie liepto galo. Valstybinį politinį mąstymą ir veikimą visuotinai keičia biurokratinis techninis aptarnavimas.
Valstybės institucijos įdarbina ne mąstančias asmenybes, išprususias ir jaučiančias atsakomybę prieš savo valstybę, bet aklus, apolitiškus iki kaulų smegenų reglamentų ir procedūrų vykdytojus.
Vykdytojas gali būti neblogas teisininkas, turėti viešojo administravimo žinių. Bet kodėl iš valstybės tarnautojo nereikalaujama elementaraus pilietiškumo, viešųjų reikalų (res pulica) suvokimo ir klasikinio universitetinio išsilavinimo teikiamų asmenybės brandos pagrindų? Ar tam reikėjo nepriklausomos Lietuvos, kad dvidešimt metų ugdytume valstybės tarnybai tik robotus be pilietinės sąžinės, politinio išprusimo ir aukštesnės už technikumo lygį inteligencijos?
Biurokratas-vykdytojas yra nepakaltinamas: pareigybinė instrukcija ir vien ja grįsta valstybės tarnyba suponuoja ne žmogų, o funkciją. Todėl ir mūsų valstybės valdyme įsikerojo ne asmenybės, o MECHANIZMAI. Todėl ir ministras kalba ne apie pareigūnų atsakomybę, o apie mechanizmų gedimą.
Skandalas dėl duomenų apie A. Beliackio banko sąskaitas atskleidimo atskleidė vyraujančio Lietuvoje požiūrio į valstybės valdymą, švietimą ir pareigūnų išprusimą bei atsakomybę ydas. Valstybė – tai pirmiausia politika; valstybės valdymui reikalingas politinis išprusimas; valstybės tarnautojas turi būti išprusęs ir tarnauti valstybei, o ne instrukcijai. Dabar, deja, visa tai užmirštama arba nesuvokiama.
Jei Lietuva yra politinis darinys, valstybė, o ne mechanizmas, tai ir valstybės tarnautojai turi būti vertinami valstybiškai, o ne mechaniškai. Jei savo veiksmais jie užtraukia gėdą valstybei, bet lieka nebaudžiami, tai jų nebaudžiamumas verčia suabejoti, ar vis dar esame valstybės piliečiai, o ne mechanizmo įkaitai. Kam balsuoti per rinkimus, jei valdo ne tauta ir jos atstovai, o MECHANIZMAS?
Ar ministras R. Šimašius tai suvokia? Jei taip, tai teisinės pagalbos demokratiniams režimams nuo kolaboravimo su autoritariniais režimais neskiriantys pareigūnai turi būti nubausti; jei ne, tuomet jam reikėtų atsistatydinti.
