aA
Artėjant egzaminams abituriento nuotaika dažniausiai blogėja: mažėja optimizmas, mokiniai jaučia didelę baimę, nerimauja, kad nepateisins tėvų lūkesčių. Kai kurie abiturientai užgulę knygas visą laiką mokosi, o kiti iš viso nebeprisiverčia dirbti. Kaip padėti abiturientui susitvarkyti su šiais sunkumais?
Abitūros egzaminai – ne pasaulio pabaiga
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Netrukus prasidės egzaminai. Mano dukra jau dabar labai jaudinasi, naktimis nemiega. Baimę ir įtampą jaučia visa šeima. Patarkite, ką daryti.
Margarita

Pataria Psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologė Genovaitė Petronienė:

Abiturientai, skirtingai nei paaugliai, gana gerai moka slėpti savo jausmus, todėl būna dėkingi tiems suaugusiesiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jų širdyje. Jeigu norime, kad žmogus atsiskleistų, geriausia atsiskleisti pačiam, o ne tardyti. Būtų puiku, jei tėvai papasakotų vaikui apie tai, kaip jie patys jautėsi ruošdamiesi egzaminams ir juos laikydami.

Išgirdę apie tai, kokius jausmus patiria jų vaikai artėjant egzaminams, daugelis tėvų skuba kritikuoti arba patarinėti. O jaunuoliui svarbiau atpažinti savo jausmus, pavyzdžiui, jeigu liūdna – galbūt jam reikia paverkti. Paskui gali palengvėti. Vertėtų tiesiog pabūti šalia, pasakyti „aš suprantu, kaip tau sunku“, apkabinti. Kai emocijos labai stiprios, galima nukreipti jaunuolio dėmesį į kitą veiklą, prieš miegą nuraminti, kaip mažam vaikui papakojant ką nors gražaus ir migdančio.

Kita vertus, per daug gailėtis abiturientų irgi nereikia, nes jie tik ir girdi, kad dabar turėtų būti sunku, kol galų gale patys tuo patiki, ima gailėti savęs, galvoja esantys bejėgiai, mano, kad pasaulis yra skolingas jiems ir kažkaip turi tą skolą kompensuoti.

Su stresu turėtų tvarkytis ir patys tėvai. Jaudindamiesi dėl abituriento daugelis tėvų nepastebi, kaip „apsikrečia“ vaikų jausmais ir darosi nebeaišku, kurie iš jų labiau nerimauja dėl egzaminų – ar tėvai persiėmę abituriento emocijomis, ar abiturientas – tėvų. Kai kurie tėvai prieš vaikų egzaminus negali užmigti, įsivaizduoja vaiko pralaimėjimus ir žlugimą, o dar dažniau iš baimės jiems kyla noras vaiką kontroliuoti ir barti, kad šis nepakankamai mokosi. Žinoma, tai tik įbaugina ir suerzina ir taip įsitempusį mokinį. Kai kurie tėvai vengdami blogų pergyvenimų laikosi nesikišimo taktikos, net nepasidomi, kas su vaiku vyksta, ir nepagelbsti, kai šiam reikia pagalbos.

Taigi, svarbiausia tėvų užduotis – įveikti savo pačių baimę. Kaip tai padaryti? Nesvarbu, ką vaikas daro: ar jis pirmą kartą išeina už kiemo ribų, ar laiko egzaminą, ar ruošiasi vesti, baimingiems tėvams visada bus baisu, jeigu jie neįsidrąsins ir nepamėgins savo atžala pasitikėti. Tai nereiškia, kad jie turi į viską žiūrėti užmerktomis akimis, svarbu, kad domėtųsi, palaikytų, išsakytų savo nuomonę. Tačiau vaikas turi gyventi savo gyvenimą ir daryti savo klaidas. Augdamas ne tik jis turi atsiskirti nuo tėvų, bet ir tėvai turi atsiskirti nuo vaiko, rasti, kuo užsiimti savo gyvenime, o ne nuolat gyventi vaiko rūpesčiais ir jausmais.

Kita opi abiturientų tėvų problema – bandymas pakelti savo vertę giriantis vaiko pasiekimais. Tai ypač būdinga tėvams, kurie patys pasiekė mažai ir jaučiasi nevisaverčiai arba nori, kad jų šeima visuomenės akivaizdoje atrodytų tobulai. Tokie tėvai mažai galvoja apie vaiko jausmus, jiems svarbiausia kuo geresni egzaminų balai ir kuo prestižiškesnė atžalos specialybė, kuria būtų galima pasipuikuoti prieš pažįstamus. Tokiems tėvams norėtųsi priminti, jog kur kas svarbiau, kad jų vaikas gyvenime rastų savo vietą ir jaustųsi gerai, nei būtų nelaimingas ir iš paskutiniųjų gyventų dėl šeimos garbės.

„Valstiečių laikraštis“