L. Aleksejeva putinizmą apibūdina kaip nepakartojamą rusišką autoritarinės politikos ir centralizuotos ekonomikos derinį, sąlygotą pilietinės visuomenės pasyvumo. Kasdieniai sunkumai, kurie užgriuvo žmones po Sovietų Sąjungos žlugimo, privertė daugumą jų susitelkti visų pirma į savo šeimos problemas.
Į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas pasinaudojo šiomis visuomenės nuotaikomis ir tarsi sudarė su tauta visuomeninį susitarimą: jis rūpinasi gyvenimo lygio gerinimu, o paprasti Rusijos gyventojai, savo ruožtu, turi susitaikyti su stipriu konstitucinių teisių ir laisvių apribojimu.
Kremlius savo įsipareigojimų atsisakė
Iki nesenų laikų abi pusės laikėsi šio susitarimo, tačiau užgriuvus pasaulinei finansų krizei, Kremlius savo įsipareigojimų atsisakė. Todėl kilo būtinybė sudaryti kitą visuomeninį susitarimą, mano teisių gynėja, „juo labiau, kad į politinį gyvenimą įžengė karta, neapnuodyta baime, kurią jos protėviams įskiepijo dešimtmečius trukęs sovietinis valstybinis teroras“.
Liudmila Aleksejeva pažymi, kad iki šiol iš visų konstitucijos garantuojamų teisių ir laisvių, tautai tebuvo palikta teisė laisvai judėti, o visos kitos arba panaikintos, arba gerokai apribotos. Ji mano, kad šalies gyventojai, ypač jauni, pradeda jausti šį apribojimą.
Dauguma jų, tęsia ji, jau buvo išvykę į užsienį, o kiti iš užsienietiškų filmų žino, kad žmonės iš jų socialinės aplinkos Vakaruose gyvena visai kitaip, jų gyvenimas malonesnis. Jauni žmonės pasijuto ribojami ir palaipsniui ėmė suvokti, kad valdžia paliko juos likimo valiai.
Pilietinė visuomenė bunda
Kova už konstitucinių teisių atkūrimą rusams tapo svarbi tik 2009 m., primena L. Aleksejeva, ir kaip pavyzdį pateikia judėjimą, ginantį 31-ą konstitucijos straipsnį, kuris užtikrina teisę rengti taikius susibūrimus. Pastebimi ir kiti požymiai, nurodantys, kad pilietinė visuomenė bunda. Jie visų pirma labai ryškūs internetinėse diskusijose, kurių Kremlius negali valdyti taip, kaip Rusijos žiniasklaidą. Piliečiai internete pradeda organizuotis, paskutiniu metu jis tampa visuomenės valdymo priemone.
Aukščiausiajai, taip pat ir regionų vadovybei akivaizdžiai kelia nerimą šis sparčiai augantis pilietinis aktyvumas, mano L. Aleksejeva, ypač turint omenyje artėjančius rinkimus: 2011 m. gruodžio mėn. parlamentinius, o 2012 m. – prezidento. Priežastis aiški: per paskutinius 10 m. rinkimų sistema buvo taip „patobulinta“, kad joks rezultatas negalėjo pakeisti centrinio valdžios aparato.
Tuo pačiu gatvių demonstracijos ir kitos pilietinio aktyvumo formos – „vienintelis būdas mesti iššūkį putinizmo vėliavnešiams“, taip pat – žiniasklaidos kontroliavimo valstybės lygiu sąlygomis – „vienintelis būdas sužinoti, ką tauta iš tiesų mano apie savo vadovus“, – reziumuoja L. Aleksejeva.
