Iš tikrųjų, Rusijos ir Europos santykiai plėtojasi daugel šimtmečių ir toli gražu nėra vienprasmiai. Galbūt čia, Lietuvoje, Rusija įsivaizduojama išskirtinai kaip Europos priešingybė iš prigimties. Juk ir Lietuvos euroatlantinė orientacija suvokiama kaip vienintelis būdas apsaugoti savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Rytų Kaimynės. Rusija mums asocijuojasi su autoritarizmu, Europa – su demokratija. Nesiginčysiu: tokios sąsajos iškilo nebe priežasties ir seniai laiko išbandytos bei patvirtintos. Tačiau Rusijoje kaip tik dabar, ES plėtros akivaizdoje, kai keletas neseniai broliškų ir draugiškų tautų ryžtingai pasuko Europos link, kyla karštos diskusijos bandant apmąstyti ir suvokti santykį tarp savęs ir Europos.
Leiskite priminti truputį istorijos. Plika akimi galima pastebėti dvi tarpusavyje priešingas tendencijas, lėmusias Rusijos požiūrį į Europą. Kol būrai lietuviai dar liejo prakaitą pamiršusių savo šaknis ir negrįžtamai sulenkėjusių ponų dvaruose, ne kas kitas, o būtent Didysis Rusijos caras Petras I drąsiai apsisprendė vesti savo šalį į Europą. Atlikęs daugybę būtinų eurointegracijos reformų, atnaujinęs kariuomenę ir pakeitęs biurokratijos struktūrą, savo žygį į Vakarus jis apvainikavo Naujosios Sostinės (dabartinio Sankt Peterburgo) prie Baltijos jūros įkūrimu. Rusija lėtais, bet tvirtais žingsniais siekė pripažinimo iš Vakarų. Ir jai tai pavyko.
Dar daugiau, Rusija suvaidino kone lemiantį vaidmenį karuose su Napoleonu tapdama bene pagrindiniu stabilumo Europoje garantu. Tačiau tuo metu iš dalies dėl žymaus atsilikimo vystant pramonę, iš dalies dėl vienas kitą sekusių pažeminusių pralaimėjimų Krymo ir Japonijos karuose, žmonėse pamažu kilo nepasitenkinimas europine politika. Europa pradedama įsivaizduoti kaip tikrasis Rusijos nelaimių šaltinis arba kaip pūvanti civilizacija, kurią gali išgelbėti didi Rusų Tauta, suvienijusi visus slavus į vieną būrį. Galiausiai pradedama tvirtinti, jog Rusija esmingai skiriasi nuo Europos, nes ji turinti ne ką mažiau turtingą Azijos paveldą. Šios euroazijinės ir panslavistinės idėjos savo galutinę išraišką įgauna sukūrus Sovietų Sąjungą bei ilgus metus nuožmiai konfrontavus su Vakarų pasauliu. Žlugus komunizmui, blyksteli demokratijos ir laisvės troškulys. Deja, trumpam. 1998 m. ekonomikos suirutė ir vis didėjanti oligarchų bei gubernatorių savivalė sukompromitavo pačios demokratijos idėją ir vėl atgaivino senąsias euroazijines bei panslavistines mintis.
Šie rinkimai į Dūmą kaip tik turėjo galutinai patvirtinti kursą, kuriuo Rusija pasuks per tolimesnius keliasdešimt metų. Akį pirmiausia traukia ne patys rinkimų rezultatai, bet jų pobūdis – rinkimai buvo kaip niekad nuobodūs. Skirtingai nei 1999 m., viskas buvo žinoma iš anksto. Net ir prasčiausias aiškiaregys galėjo nuspėti, jog žymia persvara laimės Prezidento partija “Vieningoji Rusija”. Akivaizdūs ir neabejotini favoritai netgi atsisakė dalyvauti priešrinkiminiuose televizijos debatuose: turbūt nematė reikalo vargintis bei aušinti burnos. Galbūt tik vienas epizodas buvo savotiškai įdomus. Tai informacinė ataka visais frontais prieš pagrindinius konkurentus – komunistus.
Pastarieji, kaip senais gerais laikais, buvo apkaltinti liaudies išdavyste. Pats baisiausias ir nenuginčijamas įkaltis – “Jukos” parama. Pasirodė, kad komunistai – tokia pati supuvusi partija, kaip ir kitos, nes ją remia blogieji oligarchai, lobstantys iš paprastų žmonių skurdo. Fasadinė demokratija, kurios šerdis - ne pilietinė visuomenė, o Kremlius, besiremiantis vadinamaisiais viešųjų ryšių specialistais, o tiksliau senųjų sovietinių informacinių technologijų propagandistais, rodos, tampa esminiu Rusijos politinės santvarkos bruožu. Tokie politiniai vėjai, kaip šiandien puikiai matome, veikia ir kaimynystėje esančias buvusias sovietines respublikas.
Na, o ką mums gali pasakyti patys rinkimų rezultatai? Iš pirmo žvilgsnio, nieko. Kaip seniai buvo aišku, triuškinamai laimėjo “Vieningoji Rusija” atsiplėšusi milžiniška persvara nuo juodųjų rinkimų technologijų sutryptų pagrindinių konkurentų komunistų. Tačiau daug svarbiau kita. Vienintelės dvi partijos (Jabloko ir Dešiniųjų Jėgų Sąjunga), vienareikšmiškai pasisakančios už demokratiją ir laisvę, ir tuo pačiu remiančios Rusijos europinę politiką, patyrė visišką fiasko. Neperšokusios penkių nuošimčių barjero, jos apskritai nepateko į Dūmą. Dar blogiau, radikaliosios partijos, palaikančios išimtinai imperialistinę euroazijinę ideologiją, t.y. Liberaldemokratų partija ir blokas “Tėvynė”, susilaukė didžiulės sėkmės. V. Žirinovskio partija vos vienu procentu atsiliko nuo komunistų. Šiai nacionalistinei partijai tai didžiausias pasiekimas per visą jos gyvavimo istoriją.
Kokias išvadas galime daryti? Pirma, ilgai dvejojusi Rusija vietoj Europos renkasi savo “unikalųjį” integracijos kelią. Pats polinkis kurti nepriklausomą nuo ES integracinį centrą turbūt natūralus. Tačiau bėda ta, kad demokratijai, pilietinei visuomenei ir teisinei valstybei bei normaliai funkcionuojančiai rinkos ekonomikai vietos ten, deja, nelabai yra. Rusai, skirtingai nei kitos didžiosios Europos tautos, pirmiausia vokiečiai, britai ir prancūzai, nelinkę tapti bendros Europos šeimos nariais. Jau nekalbant apie beveik nerealią Rusijos narystės ES galimybę, partnerystė, grįsta bendromis vertybėmis taip pat vargiai tikėtina. Paradoksalu, bet V. Putino vyriausybė, kuri iš vienos pusės, rodos, siekia įvesti tvarką ir vykdyti politiką, panašią į Petro I, daugiausiai gali siekti glaudaus pragmatiško bendradarbiavimo.
Kaip bebūtų, net ir pragmatiški santykiai anaiptol nėra stabilūs. Šie rinkimai parodė, kokios gajos antieuropietiškos nuotaikos. Užteks ir trumpalaikės ekonominės ar politinės krizės, ir Rusijos grimzdimo į konfrontaciją su Europa perspektyva bus daugiau nei reali.
