Pusė Lietuvos krikščionių netiki, kad Kristus – gyvas

„Kad ir kaip būtų, esame krikščioniškas kraštas. Tik labai įdomus statistikos išsiskyrimas tarp tų, kurie save vadina krikščionimis ir tų, kurie praktikuoja. Viena išvada: tikėjimas Lietuvoje daugiau vardas, nei praktika“, – DELFI sakė kunigas Kęstutis Kėvalas.

Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete dėstantį dvasininką šokiravo krikščionimis save vadinančių žmonių atsakymai į klausimą, ar jie tiki, kad Kristus – gyvas. Teigiamai atsakė 38,3 proc., abejojo 28,6 proc., likusieji tai neigė arba nežinojo, ką atsakyti.

„Jei žmonės netiki, kad Kristus prisikėlė ir gyvena tarp mūsų, krikščionybė tėra istorija ar tradiciškai paveldimas moralinių normų rinkinys. Tikėjimas gyvas tik tada, kai tiki Prisikėlimu ir per maldą stengiesi užmegzti asmeninį ryšį su Dievu“, – komentavo kunigas.

Tarp abejojančių – didmiesčių vyrai

Vis dėlto 28,6 proc. abejojančiųjų K. Kėvalą nuteikė optimistiškai, nes yra „pakeliui, tik kol kas neapmąstę tikėjimo“.

„Tas skaičius rodo lūkuriavimą. Žmonės, tarsi, atviri, tačiau, gali būti, likę Pirmosios Komunijos laikų Dievo supratime. Gali būti, kai kurie tiesiog neturėjo galimybės ar laiko giliau apmąstyti pagrindinės Tiesos, tačiau, jei žmogus atviras, anksčiau ar vėliau turės tai padaryti. Tik tie neturi galimybės, kurie tvirtai apsisprendžia nemąstyti ir iš esmės atmeta Dievo buvimo galimybę“, – sakė DELFI pašnekovas.

Apklausos duomenimis, 22,3 proc. Katalikų ir kitoms krikščionių bažnyčioms save priskiriančių žmonių netiki prisikėlusiu Kristumi. „Čia tam tikras paradoksas – tu netiki pagrindine tiesa, nors vadini save krikščionimi, – stebėjosi kunigas. – Tai reiškia, kad šį atsakymą pasirinkusiems žmonėms krikščionybė yra daugiau tradicija, negu asmeniškai priimtas sąmoningas tikėjimas“.

K. Kėvalo nuomone, minėtas procentas respondentų krikščionims save priskiria tikriausiai dėl to, kad yra pakrikštyti, kita vertus, tai rodo stiprią tėvų įtaką, tradiciją, kuri greičiausiai perimama nesąmoningai: daugiau paveldima, o ne prisiimama ar suvidujinama.

Daugiausia netikinčių, kad Kristus gyvas, tarp jaunų 18-24 metų amžiaus žmonių, kurie, kunigo žodžiais, dar nestabtelėję prie esminių gyvenimo prasmės ir tikėjimo klausimų.

Tarp abejojančių daugiausia aukštesnių pajamų, didmiesčių vyrų iki 26-45 metų amžiaus. Aiškindamas šią tendenciją dvasininkas atkreipė dėmesį, jog didesnės pajamos dažnai suponuoja didesnį užimtumą, įsisukimą į darbų ratą, o tai reiškia, kad mažiau laiko lieka sau.

Atsilieka nuo Europos

Kunigui buvo netikėta, kad tik 4,9 proc. iš daugiau nei 80 proc. Romos katalikais save vadinančių žmonių kas sekmadienį eina į bažnyčią. „Galvojau, kad pas mus tokių yra apie 9-10 proc. Jei Lietuvoje į Mišias sekmadienį eina tik 4,9 proc. mes atsiliekame nuo Europos, o juolab Amerikos, kur šis skaičius siekia 30 proc.“, – sakė K. Kėvalas.

8,3 proc. apklaustųjų į bažnyčią teigė einantys kelis kartus per mėnesį. Kunigo nuomone tai irgi mažoka, rodo, kad žmonės daugiau linkę nepraktikuoti, negu praktikuoti.

„Aišku, sudėtingas laikas, labai visi užimti, bet jei žmogus per savaitę negali rasti valandos, rodo, kad tikėjimo praktika pas mus nėra prioritetinė vertybė“, – apgailestavo kunigas.

Kam svarbesnė dvasinė higiena?

Kiek optimistiškiau nuteikiantys respondentų atsakymai apie išpažintį. Reguliariai ją atlieka 18 proc. katalikų ir tai, kunigo žodžiais, pozityvus skaičius, rodantis, kad žmonėms svarbi dvasinė higiena.

45,5 proc. išpažinties teigė einantys ypatingomis progomis: per laidotuves, vestuves, krikštynas. „Tai rodo, kad žmonės priima Bažnyčios kvietimą išpažinties ateiti ypatingom progom, kad žmonės į tą kvietimą atsiliepia, ypatingai Velykų, Kalėdų laiku“, – komentavo dvasininkas.

Tačiau, kunigui nuostabą kelia tai, jog net 14,1 proc. katalikais save laikančių žmonių teigė nė karto neišpažinę nuodėmių. „Labai keista, nors gali būti, kad tie žmonės tik pakrikštyti, nepriėmę Pirmosios Komunijos, dėl to neina išpažinties?“, – svarstė DELFI pašnekovas.

K. Kėvalui pasirodė natūralu, kad išpažintis populiarėja nuo 36 metų amžiaus ir kad prie klausyklos dažniau eina ne vyrai, o moterys. „Nuo 36 metų prasideda vidurio amžiaus gyvenimas. Galima sakyti, kad tai – lūžio metai, kai žmogus permąsto vertybes“, – komentavo kunigas, atkreipdamas dėmesį, kad moterims išgyventi šį laiką lengviau, nes jos turi stiprią intuiciją, o vyrai dažnai vadovaujasi vien logika, kuri, kaip žinia, dažnai neduoda postūmio keistis, šiuo atveju – ryžtis išpažinčiai.

„Moterys intuityviai jaučia, kad išpažintis tvarko ir širdies reikalus, be to, galima daryti išvadą, kad jos jautresnės savo vidiniam gyvenimui, jautriau žiūri į dvasinę higieną“, – pastebi kunigas.

Tai, kad išpažinties nėra buvę daugiausia 26-35 metų vyrai, gyvenantys didmiesčiuose, kunigas siejo su šios visuomenės grupės užimtumu ir baime prisipažinti klydus, nes išpažintis – „tam tikras savęs peržengimas, kuriam, nepasiekus tam tikros brandos ir savirefleksijos lygio, sunku ryžtis“.

Mieste daugiau pagundų

Apklausos duomenimis, išpažintis populiaresnė tarp kaimo gyventojų ir tai kunigas sieja su stipresnėmis bendruomenėmis, išlaikytais stipresniais tarpusavio ryšiais.

„Kaime ir bažnyčiai arčiau prieiti prie žmogaus, paraginti jį ateiti, ir žmogui, turbūt, lengviau nepasimesti, nes kaimo aplinka draugiškesnė tikėjimo praktikai. Mieste „skystesnis“ bendruomeninis gyvenimas, didesnis gyvenimo tempas, užimtumas, be to, dėl pasiūlymų gausos, miesto žmogus sunkiau atsirenka prioritetus“, – apibendrino kunigas K. Kėvalas.