Interneto komentatorių nuomone, ruošdamas dirvą naujų mokesčių įvedimui ir jau eiliniams socialinių išlaidų karpymams premjeras šantažuoja. Eilinį kartą - tuos pačius, eilinius ir skurdžius, iš kurių atimti lengviausia. Jie turėtų suprasti padėtį ir gelbėti tėvynę bei valdžią nuo bankroto.
Kad pati valdžia imtų ir suabejotų savo sugebėjimais, teisėtumu ar moralumu, taip žmonijos istorijoje dar nebuvo. Užtai tikėjimas nepakeičiamumu, neklaidingumu ir polinkis apgailėtinus rezultatus vadinti siekiamybių (tarsi jos jau būtų įgyvendintos) vardais – dažnas atvejis. Lietuva šiuo požiūriu irgi ne išimtis. Todėl net ir ties valstybės kracho riba daugiausiai dėmesio ir intelektualinių resursų telkiama, pavyzdžiui, panašumų bei skirtumų ieškojimams tarp nacistinio ir sovietinio režimo bei svarstymams, kuris iš jų blogesnis. Nors net ir kaimo trobelių politikieriai pasakytų, kad blogesnė už abu yra dabartinė valdžia, kai ji nesibodi santykiuose su žmonėmis naudoti abiem minėtiems režimams būdingų elgesio standartų ir šį civilizacijos imitavimą vadinti demokratine, teisine valstybe, ir be abejo, Nukryžiuotojo teises net Europos teismuose ginančia, krikščioniška šalimi.
Tačiau liaudies išmintis iš karčios patirties sako, kad šuns balsas į dangų neina. Net formaliai krikščioniškame krašte. Išvertus į šių dienų kalbą tai reiškia, kad emancipuota ir kompiuterizuota mūsų demokratinės ir teisinės ES šalies visuomenė yra išrūšiuota ir į kastas padalinta ne prasčiau nei Indijoje ar Europoje gūdžiais viduramžiais.
Gero tono etiketo paisyti nesiruošiantys ištisi visuomenės sluoksniai nurašomi net neprasižioję ir padaromi „mankurtais“, „runkeliais“, buduliais, pensininkais, bedarbiais ar kaimiečiais (visavadžiam kapitalui vis stipriau koncentruojantis šios kategorijos apima vis platesnius sluoksnius), atidedami į komposto krūvą, kur laikas kartu su kitais faktoriais-katalizatoriais (bedarbystė, alkoholizmas) juos kuo greičiau turėtų nukenksminti ir perdirbti į trąšas bei galiausiai – monopolinių įmonių pelną.
Visa virtinė liaudyje susikaupusių ir valdžios ignoruojamų nuoskaudų akivaizdžiai išduoda, kad šis procesas jau seniai tapo nevaldomas, kad išeities Vyriausybė nemato ir net nebando ieškoti. Jos institucijos tesugeba imituoti darbą, kai reikia ginti viešąjį interesą, o tiesos paieškos mūsų „teisinėje“ valstybėje primena įkalinimą labirinte, kurio tikslas – sužlugdyti auką ir parodomąja niekinga jos mirtimi atgrasyti kitus nuo tokių užmojų.
Nekeista, kad svaiginančiu greičiu keičiantis pasauliniams jėgos centrams ir geopolitinei situacijai, valdžia nežino, nei kur pačiai eiti, nei kur kitus vesti tarptautinėje politikos ir verslo arenoje. Blogiausia, kad nesugebėdama užtikrinti minimalaus teisingumo šalies viduje ji savo rankomis kuria prielaidas, kad įtampa augtų, kad vis daugiau žmonių išeities imtų ieškoti pagal „Kedžio formulę“.
Kiekvieno skandalo proga valdžiai vis sunkiau pavyksta nuslėpti, kad iš tiesų ji žmones niekina net nesibaimindama tokios laikysenos padarinių. Todėl visuomenei, kurią reguliuoja vienintelis kapitalo solidarumo principas, net kiekvienas naujas ekonominis laimėjimas, kiekviena iškovota laisvė, kiekvienas iš Europos Sąjungos gautas milijonas neartina visuotinio gerbūvio. Priešingai – daro meškos paslaugą, dar labiau didindamas atotrūkį tarp tų, kuriems net krizės metas yra tik dar viena galimybė pasinaudoti proga sustiprėti, ir tų, iš kurių jau nebesitikima nieko. Tik pilietinio paklusnumo.
Gal taip ir galima bankrotą trumpam atitolinti, bet logika, kuri priveda prie tokio visuomenės supriešinimo ir jos organizmo išbalansavimo, jau bankrutavo ir tik laiko klausimas, kada šios ligos simptomai realizuosis ir materialioje plotmėje. Nesuvokti šio maršruto perspektyvos yra ne drąsos, ne pagirtino užsispyrimo, bet kvailumo ženklas. Keliaujant šia kryptimi visa, kas sukuriama, sukuriama bankrotui, ir pačios visuomenės bei žmogaus gyvenimas yra gyvenimas mirčiai. Tokioje situacijoje iš tiesų beprasmė dar viena pratempta diena, nes ji tik atitolina susitikimą su tiesa – „dugnu“.
1944 metų pavasarį Vokietijos liuteronų kunigas ir sąžinės balsas Dietrichas Bonhoefferis, sielvartaudamas dėl Bažnyčios laikysenos nacių režimo atžvilgiu, savo laiškuose iš kalėjimo rašė: „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą“. Linkėti bankroto politinėse peripetijose pasimetusiai Bažnyčiai, tuo labiau nacių siautėjimo laikais daug kam atrodė labai nepatriotiška ir nekrikščioniška, tačiau būtent tokia problemų ignoravimo ir simptomų gesinimo taktika ir veda prie dar didesnių įtampų ir prie kracho.
Kad šiuolaikinis pasaulis kaip per „Eurovizijos“ konkurso pabaigoje visą Europą suvienijusį šokį pradėtų jausti ir gyventi kartu, turi bankrutuoti ir numirti tai, kas mus skiria ir griauna mūsų santykius. Kad ir kaip skaudu bei skausminga tai būtų. Panašu, kad ir mūsų šaliai šiandien be tikro bankroto nauja pradžia ir teigiami pokyčiai nebus įmanomi.
