Tačiau Lietuvos diplomatijos vadovas patikino, kad anksčiau konservatorių parengta Rusijos sulaikymo strategija nepamiršta ir rengiamos naujos priemonės užkirsti kelią propagandai. Sklandiems dvišaliams santykiams, jo manymu, reikia nuoseklaus darbo, laiko ir bendro praeities suvokimo.
Antradienį Vilniuje prasideda Baltijos jūros valstybių tarybos viršūnių susitikimas, kuriame laukta Rusijos prezidento Vladimiro Putino, tačiau jis nusprendė neatvažiuoti. Pasak A. Ažubalio, ši organizacija yra būdas pateikti Rusijai gerų pavyzdžių, kaip tvarkytis mūsų regione. Pavyzdžiui, Šiaurės šalys yra skyrusios nemažai lėšų valymo įrenginiams Kaliningrade. Po ilgų diskusijų šis projektas pajudėjo į priekį. „Tai mažiau terš Baltijos jūrą – paprastas dalykas, bendras interesas. Bet jei būti visai atviriems, kamuolys yra ne tik toje, bet šitoje pusėje. Kas yra didžiausi Baltijos jūro teršėjai? Dvi šalys – Suomija ir Švedija. Jos pačios tai pripažįsta. Tai yra jų ūkio, fermerių darbo, trąšų naudojimo ir kitų dalykų pasekmė. Jei koncentruotai – aišku, iš Peterburgo daugiausiai išeina“, - kalbėjo ministras.
Jo manymu, su Rusija „visi pakankamai pasimokė“, įskaitant skandinavus ir kompanijas, kurios buvo išmestos iš įvairių energetikos projektų. „Bet ir Rusija pasimokė – dabar tos kompanijos po truputį grįžta, nes jai reikia investicijų, žinių. Čia visi galime sėkmingai dirbti, įtraukdami į darbotvarkę tokius klausimus, kaip europietiški standartai ne tik gyvenime, bet ir politikoje bei visuomenėje“, - pažymėjo A. Ažubalis.
– Bet dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai juda duobėtu keliu. Du iš aukščiausių šios šalies pareigūnų buvo kviesti šiemet atvykti į Vilnių, bet Kovo 11-osios renginiuose nesulaukėme prezidento Dmitrijaus Medvedevo, o dabar paaiškėjo, kad ir premjero Vladimiro Putino nepamatysime Baltijos jūros valstybių tarybos viršūnių susitikime Vilniuje. Pirmojo sprendimą buvo galima paaiškinti vėlokai išsiųstu kvietimu. Kokios priežastys nulėmė antrą sprendimą? Politologų manymu, taip V. Putinas nori parodyti, kad Lietuva dar nėra pakankamai draugiška. Mes kažką blogo padarėme?
– Negalėčiau taip sakyti – blogo ar ne blogo. Lietuva nieko blogo nepadarė ir klausimą taip kelti ne visai tikslu. Šiuo metu vyksta – tikiuosi – rimti Rusijos pozicijos santykiuose su Lietuva apmąstymai ir anksčiau ar vėliau pamatysime jų rezultatus. Šia kryptimi, manau, bus dirbama Rusijoje. Nes kai atvažiuoji, reikia kažką pasakyti. Klausimas – ką? Tam tikras atsargumas bei laikas reikalingas ir kitai pusei, apmąstyti požiūrį ir politiką. „Newsweek“ rašė apie naują Rusijos politiką. Ten paminėta ir Lietuva, kitos Baltijos valstybės. Jei matome kažkokius judesius santykiuose su Lenkija, turėkime kantrybės. Kai man sako, kad mūsų santykiai su Rusija komplikuoti, aš tikrai taip nesakysiu. Raskite dar nors vieną valstybę aplink, su kuria turime tokią gerą teisinę bazę.
– Bet realybė, atrodo, skiriasi nuo teisės.
– Palaukite – teisė lemia mūsų santykius. Mes prekiaujame, retkarčiais ginčijamės, retkarčiais, kas visai natūralu, įjungiame Europos Sąjungos (ES) mechanizmus savo interesams apginti nuo tam tikro protekcionizmo. O jei nėra bendros istorinės pajautos, reikia jos ieškoti. Nes tiek Rusija yra nukentėjusi nuo totalitarinio režimo, tiek Lietuva. Reikia rasti bendrų taškų, kad totalitarinės ideologijos aukos yra tiek Rusija, tiek Lietuva, siekti tam tikro, sakyčiau, atgailos įsisąmoninimo, kaip mes padarėme. Ar buvo lengva pripažinti, kad dalis mūsų tautiečių dalyvavo Holokauste? Ar buvo lengva įdėti tai į mūsų vadovėlius? Ar buvo lengva nuvažiuoti į Izraelį ir atsiprašyti? Tikriausiai ne. Tai turi ateiti su laiku.
Tikiuosi, kad jis ateis, ką jau parodo tam tikri ženklai, ir Rusijos vadovybė supras, kad įvertinusi praeitį ji tampa tik stipresnė. Kategoriškai negaliu sutikti, kai man sako, kad mūsų santykiai su Rusija blogi – tikrai ne. Pasakykite, kas yra geri santykiai? Ar juos lemia vien aukščiausio lygio vizitai? Tai yra ženklas, tai yra labai svarbu, bet dar kartą sakau – reikia bendro istorinio pajautimo, kad visi mes buvome totalitarinių režimų aukos. Ne tik Lietuva, bet ir Rusija, kai vienas totalitarinis režimas kovojo su kitu. Tam prireiks laiko.
Sveikinu Lietuvos ir Rusijos istorikų komisiją, kuri, atrodo, rudeniop parengs antrą dokumentų tomą. Tai yra unikalus dalykas. Premjeras pasiūlė įkurti pasitikėjimo forumą, Rusija tai priėmė palankiai. Dabar renkame žmones, ieškome kandidatų. Žiūriu blaiviai, be iliuzijų, bet kartu su optimizmu.
– „Sėkminga politika, kaip ir garbingas gyvenimas, turi remtis nuostatomis, įsitikinimais, pasaulėžiūra. Kai vadovaujamasi šiais dalykais, dingsta svarstymai apie pragmatinę politiką.“ Tai yra jūsų žodžiai, pasakyti lygiai prieš metus. Jūsų pirmtakas Vygaudas Ušackas labiau akcentavo pragmatizmą. Ar į pirmąjį planą sugrąžinote vertybes?
– Darbo grupės rengiasi Tarpvyriausybinės komisijos posėdžiui, derina būsimą protokolą. Manau, kad principinės mūsų nuostatos dėl lygiateisio, abipuse pagarba paremto bendradarbiavimo, dėl bendradarbiavimo kultūros, istorijos srityje atsispindės. Mes tai įgyvendiname. Ar dabar galite pastebėti, kad užsienio politikoje atsirado servilizmo prieš kaimynus, principų atsisakymo? Ar atsirado pareiškimas, kad mes iki šiol elgėmės klaidingai, o dabar turime elgtis kitaip? Ar kas nors pasakė, kad reikia atversti tariamai naują puslapį su tariamai naujomis nuostatomis? To nėra. Yra nuosekliai vykdoma Vyriausybės programa, partijos politika.
Per metus politikoje įsisąmoninau, kad negali tikėtis tam tikro bendrumo ir supratimo, kol kita pusė pati to nuoširdžiai neįsisąmonino ir nepajuto. Kad ir kaip kam nors būtų liūdna, tam reikia laiko ir nuoseklaus darbo. Pasitikėjimo forumas, jei bus įkurtas, bendra istorikų komisija, kuri veikia jau kelerius metus, siekia bendro regiono istorijos supratimo, pajautos ir įtakos mūsų dabarčiai. Jie stiprins tai, plės ir, manau, ateis laikas, kai bus sudėti visi taškai ant i.
– Jau dešimtmetį Lietuva reikalauja, kad Rusija – SSRS įsipareigojimų perėmėja – atlygintų okupacijos žalą. Žiemą, imdamasis ministro pareigų, akmenį metėte ir į mūsų šalies pareigūnų daržą – esą ankstesnės vyriausybės neatliko tam tikrų namų darbų, nepasirengė atsakingam pokalbiui. Ar per tuos kelis mėnesius, kai dirbate dabartiniame poste, kas nors pasikeitė?
– Judame ta kryptimi. Premjero potvarkiu yra sukurta darbo grupė, vadovaujama kanclerio, ji ieško variantų, kurie palaipsniui mus artintų prie referendumo rezultatų ir įstatymo įgyvendinimo. Nestovime vietoje. Atsimenu, anksčiau ar vienas, ar kitas, ir aš domėdavausi: kas padaryta, kas daroma. Būdavo sakoma: taip, mes užsiminėme 2001 m., bandėme... Viskas. O dabar dirbama konkrečiai – tikrai konkrečiai – ir artėjama keliais lygiais prie bendro istorijos supratimo. Premjeras, diskutuodamas su V. Putinu, nemažą pokalbio dalį skyrė istorijai ir bendrai praeičiai. Darbai vyksta, vyksta susirašinėjimas dėl tam tikrų dalykų, nenoriu sakyti, kokių. Pasižiūrėsime. Manau, kad kitai kadencijai paliksime tam tikrą įdirbį, kuris, manau bus nemenkas.
Nebus jokio žalos atlyginimo, jei neįsisąmoninsime, kad buvo ta žala padaryta. Žiūriu į šitą dalyką kaip į procesą – kad pirmiausia kita pusė suprastų, ir kai kas iš jų supranta, kad žala buvo padaryta. Yra tam tikri Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai pastarojoje byloje, kur Lietuva dalyvavo trečiąja šalimi. Visa tai artina prie kritinio taško, kai būsų požiūriai ir istorijos supratimas susilies. O kai ateis supratimas, ateis ir pripažinimas.
– Viešumoje skamba ir nuomonė, kad Lietuvai nederėtų priešintis Europos mėginimams suartėti su Rusija, nes mūsų šaliai būtų naudinga kaimyninės šalies integracija į Europą. Tai disciplinuotų kaimynę ir nesupriešintų Lietuvos su didžiosiomis ES šalimis. Buvęs prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Albinas Januška yra sakęs, kad didžiausia mūsų Rytų politikos klaida – tai, jog nusprūdome į tête à tête santykius su Kremliumi.
– Visada sakiau: nesvarbu, su kuriomis trečiosiomis valstybėmis kalbame, esame stipresni, labiau pasiruošę bet kokioms deryboms ir klausimų sprendimui, jei remiamės Europos teise, Europos Komisija. Manau, taip turi likti. Kai Lietuva sėda prie derybų stalo, o kitoje pusėje – labai didelis, galingas partneris, visada yra tam tikra rizika, gal net atsiranda pagundų, kad galima išspręsti greičiau nei einant per Briuselio koridorius. Bet tuomet turi prisiimti visą riziką. Aš visada buvau ir esu ėjimo per Europą šalininkas. Nes mūsų patirtis moko, kad dažnai dvišaliuose susitarimuose gali padaryti klaidų.
Mes stebime, matome kai kurias tendencijas ir kai kuriuos kolegas pataisome. Nori labai greitai pasiekti rezultatų per dvišalius santykius, bet kartais iš norėjimo paskubėti galima padaryti klaidų, kurios paskui gali brangiai kainuoti Lietuvai ekonomine prasme. Todėl Lietuvos užsienio prekybos reikalus kuruoja Užsienio reikalų ministerija, ne kitos. Štai kodėl atidžiai žiūrime į kolegų veiksmus.
Bet kad dabar yra nuslysta ir nueita į dvišalį bendravimą, nesakyčiau. Manau, kad kai kas – kai kurios mūsų verslo struktūros – to norėtų, bet tai yra vienų ar kitų asmenų pageidavimas. Visų pirma yra valstybės politika, parama verslui. Ji turi būti vykdoma per Lietuvos institucijas, o ne per surastą vieną, antrą ar trečią kanalą. Nes dažnai po to baigiasi taip, kad praradęs turtus, patyręs didelių nuostolių verslininkas ateina ir klausia: kodėl jūs mūsų neginate? Mes sakome: o kaip jūs atėjote į tą rizikingą rinką? Per mūsų ambasadą ar tam tikrais keliais? Ir dabar yra tokių bandymų. Šie verslininkai turi prisiimti visišką atsakomybę ir neturi tikėtis krizės atveju efektyvaus valstybės įsikišimo.
– Dirbdama opozicijoje Tėvynės sąjunga buvo paskelbusi Rusijos sulaikymo strategiją. Kaip sekasi ją vykdyti dabar, kai esate valdžioje? Jau seniai atrodo, kad strategija nukišta giliai į stalčių.
– Ji yra įgyvendinama ir per kelis dalykus. Pirmiausia – per Lietuvos vykdomus projektus ir naujai įsteigtą Energetikos ministeriją, su kuria bendradarbiaujame. Išeiti iš energetinės izoliacijos, manau, yra vienas didžiausių iššūkių, jis ir buvo ten įrašytas. Rengiamos pataisos, kurios padidintų Lietuvos informacinio ir kultūrinio lauko apsaugą. Žiūriu labai normaliai. Kiekviena valstybė turi rūpintis savo kultūros, informacijos apginamumu, turimo lauko stiprinimu. Tai daroma, tik daroma negarsiai ir nerėkaujant.
– O kaip vertinate dabartinę situaciją populiariosios kultūros, žiniasklaidos srityse? Tiek mūsų politologai, tiek estų saugumo pareigūnai įspėja saugotis neslopstančios Rusijos propagandos ir įtakos, kurią ji daro per muziką, televiziją, kitus kanalus.
– Mes tuos dalykus matome, žinome, imamės tam tikrų priemonių. Natūralu, kad Rusija nori išlaikyti tam tikrą tėvynainių įtaką, juos konsoliduoti. Mes tai matome ir pirmiausiai siekiame, kad kiekvienas Lietuvos visuomenės narys, nesvarbu, kokios tautybės žmogus būtų, jaustųsi mūsų valstybės, ES ir šitų dviejų teisinių subjektų išpažįstamų vertybių patriotu, gynėju ir tikru piliečiu.
– JAV prezidentu išrinktas Barackas Obama santykiuose su Rusija pradėjo versti naują puslapį – ėmėsi „perkrovimo“ politikos. Į Prahoje vykusį susitikimą su juo prezidentė Dalia Grybauskaitė vietoj savęs delegavo premjerą Andrių Kubilių, kol kas neaišku, kada įvyks jos vizitas į Vašingtoną. Kaip, žinant šias aplinkybes ir po tyrimo dėl slapto CŽV sulaikymo centro Lietuvoje, klostosi santykiai su JAV?
– Nemanau, kad mano patikinimo užteks, nes vis tiek žurnalistai rašys ir kalbės tą patį. Bet ką aš matau diena iš dienos jausdamas, neseniai kalbėdamas su JAV valstybės sekretore Taline, bendraudamas su JAV diplomatais – pablogėjimo nejusti. Užsienio politikoje dirbu ilgą laiką. Vis tiek jauti, kai tarp valstybių yra kažkoks šaltukas. Ar būsi parlamentaras, ar vykdomosios valdžios atstovas, labai greitai pajusi iš nedidelių smulkmenų.
O į tai, kad vienas vizitas užtruko ar kažkas nevažiavo, žiūriu kaip į informaciją, kuri yra sureikšminama, nes tuo metu, matyt, neatsitinka jokių reikštmingų dalykų. Dirbtinai sureikšmintas klausimas. Mums svarbiausia rezultatai. Procesas svarbu, tačiau galima dešimt kartų lankytis vienam pas kitą, bet jei rezultato nėra... Mes tai žinome. Kai kuriose valstybėse buvę mūsų vadovai lankėsi daugybę kartų ir kas iš to išėjo? Ar gavome ką nors, kokį nors pagrindą bendradarbiavimui sukūrėme? nelabai. Buvo daug deklaracijų, priimama gražių pareiškimų, kuriama daug institucijų, bet ar mūsų verslas ten pradėjo geriau jaustis? Toks klausimas neatspindi realybės.
