Jėzus kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus, ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą“. Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su savimi ir Dievu.
Ši tema yra svarbi ir aktuali. Gyvenimo ritmas įgavo pagreitį, viršijantį mūsų sugebėjimą prisitaikyti. „Skubėk lėtai“ (lot. festina lente), sakydavo romėnai. Šiandien prieveiksmis „lėtai“ išsitrynė beveik galutinai, liko tik veiksmažodis „skubėk“. Bėgimas, skubėjimas, lėkimas tapo manija ir liga. Sakoma: „Kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo“, bet nuo gyvenimo atsilieka ir jį praranda taip pat tas, kas niekada nebesustoja.
Iš tiesų, prarandame sugebėjimą atstu ir kritiškai pažiūrėti į gyvenimo įvykius. Gyvenimas iš kelionės virsta paprasčiausiu persikėlimu, panašiai kaip važiuojant autostradoje su vieninteliu rūpesčiu įveikti atstumą per įmanomai trumpiausią laiką, visiškai nesimėgaujant pravažiuojamu kraštovaizdžiu. Taip žmogus, pasiekęs gyvenimo pabaigą, net nepajuto, kad gyveno.
Skaitant Evangeliją, nesusidaro įspūdis, kad Jėzus būtų skubėjimo pagautas. Jis nebijo prarasti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (žr. Mk 1, 35-37). O šioje ištraukoje pataria ir savo mokiniams skirti laiko poilsiui: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Kitur jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Apvaizda (žr. Lk 12, 22-31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (žr. Mk 4, 27).
Sekmadienis ir šventės, jei gerai yra išnaudojamos, mums suteikia galimybę sustabdyti per daug neramų gyvenimo ritmą, išsivaduoti nuo per didelio minčių kiekio ir atkurti šiek tiek darnesnius santykius su daiktais, žmonėmis ir ypač su Dievu. Taip pat ir atostogos turėtų mums padėti pamiršti laikrodį ir savo svarbius darbus bei patirti, jog ir be mūsų pasaulis nesugriūna.
Kartais laiko praradimas – poilsiaujant, nieko nedarant – yra geriausias būdas jį atrasti. O iš tiesų prarastas ar iššvaistytas laikas yra tas, kurį praleidžiu anapus savęs, blaškydamasis, niekada nekeldamas sau esminių gyvenimo klausimų: „Kas esu? Ko noriu? Kur keliauju? Koks tos kelionės tikslas?“ – niekada nesusimąstydamas, kad yra Dievas ir, kad aš, būtent aš, egzistuoju Dieve. „Nurimkite ir žinokite, kad aš esu Dievas“ (Ps 46, 11).
Tiesa, Jėzaus ir mokinių atostogos truko trumpai: pasiirstę valtimi ir pasigrožėję gamta, galbūt šiek tiek ir pažvejoję, jie kitame ežero krante sutinka atskubėjusią minią žmonių. Jėzus nesupyksta, kad žmonės jam neduoda ramybės: jis atjaučia šiuos naujojo išėjimo žmonės ir patenkina jų dvasinį alkį, mokydamas „daugelio dalykų“ ir apsireikšdamas ištikimu naujojo Izraelio ganytoju (žr. Sk 27, 17; Ez 34, 15). Tai nuoroda ir mums, jog reikia būti pasiruošusiems nutraukti net teisėtą poilsį dėl artimui susidariusios sudėtingos situacijos, kurioje būtina mūsų pagalba.
