aA
Vilniaus centre yra vietos, kuriose paslėpti mažučiai lobiai. Vandeniui atspariose dėžutėse – įvairiausios smulkmenos: pieštukai ir tušinukai, ženkliukai, užsieninės monetos, kiti mažučiai suvenyrai. Didesnėse dėžutėse galima rasti ir knygas, diskus, sagas, nuolaidų kuponus, lipdukus ir įvairiausias kitas smulkmenas, kurias lobių ieškotojai palieka vieni kitiems. Tai – geocaching (graik. geo – žemė + angl. cache – sandėliukas, dėžutė). Vokiečiai tai vadina „GPS kepsnio medžiokle“.
Miestų lobiai. Šimtai dėžučių Lietuvoje
© A.Didžgalvio nuotr.

Tai pažintinis ir nekomercinis bei nevaržybinis žaidimas, o gal tiesiog turistinis laisvalaikio praleidimo būdas žaidžiamas turint internetą ir GPS imtuvą. Svetainėje www.geocaching.com skelbiami lobiai visame pasaulyje – šimtai tūkstančių vietų, kuriose galima rasti įvairiausių (nano, mikro, normalaus ir didelio) dydžių talpeles, savotiškus „lobius“. Kiekviename jų yra žurnalas su apsilankiusių vardais ir vizito data. Užduotis – rasti kuo daugiau dėžučių visame pasaulyje, taip geriau ne tik pažįstant savo gimtąjį miestą, tačiau ir įdomiausius užsienio kampelius. Taigi, žaisti galima drąsiai su savo šeima arba tiesiog su draugais – kam važinėti dviračiu tuščiai, jei galima tikslingai? Keliais GPS įrenginiais gal ir radybos bus spartesnės?

Pradėti žaisti nekainuoja nieko ir yra visai paprasta, mat norint pradėti paieškas užtenka vos prisiregistruoti Geocaching svetainėje ir įsigyti GPS aparatą bei sekti savo koordinates jame. Kuo įrenginys tikslesnis – tuo patogiau ir lobio ieškoti, vis dėlto net ir moderniausi aparatai turi kelių metrų paklaidą. Žinoma, turintys galimybe naudoti žemėlapius ir išsaugoti koordinates – dar patogesni, mat jų parodymais remiantis galima kone visai tiksliai nustatyti kur guli ieškoma dėžutė. Šių eilučių autorius ieškodamas lobių Vilniaus senamiestyje naudojo aparatą Garmin 60CSx – patogus, jautrus ir taupus energijai bei lengvas naudoti instrumentas.

Vos nepamiršau – kiekvienąkart aptikus lobį ir užsirašius žurnale, radęs turi teisę pasiimti bet kokį daiktą savo nuosavybėn mainais už paliekamą suvenyrą. Tiesa, tai nebūtina – galima tik prisiregistruoti žurnale (kuris kartais yra tiesiog languotas ir prikeverzotas lapas, o kartais – solidus bloknotėlis) ir paslėpti dėžutę kur radus. Tiesa, ir pati dėžutė būna įvairiausių formų – tai gali būti tiesiog dėkliukas fotojuostėlėms, aliumininė cigaro tūbelė, sandari maisto dėželė arba piršto galiuko dydžio nano cache. Būtent tokia yra pritvirtinta magnetu ant Vilniaus Baltojo tilto (iš J.T.Vaižganto gatvės pusės).

Vakarėja. Temsta. Dviračiu leidžiuosi į Vilniaus senamiestį ir privažiuoju užsieniečių gausiai lankomą paminklą Frenkui Zappai. Aplink fotografuojasi prancūzų turistų grupė ir stebi keistai paminklo prieigose šmirinėjantį ir tarsi kažką pametusį jaunuolį. GPS aparatas rodo – lobis turėtų būti beveik čia. Prie lobio aprašymo rasta užuomina sako „visai netoli vartų“. Po kelių minučių apžiūrinėjimo randu magnetu pritvirtintą micro cache – ir, tikrai, ji buvo visai netoli vartų. Tikrai, be žemėlapio imtuve ieškoti būtų sudėtingiau.

Toliau planuose – Prezidentūros aikštė, koordinatės jau išsaugotos imtuve. Iki vietos – vos keli šimtai metrų dviračiu. Užuomina: „lietus“. Tuomet dar nežinojau ką tai reiškia ir tarsi išminuotojas ėmiausi ieškoti kur paslėptas lobiukas. Galiausiai susivokiu – užuomina reiškia lietvamzdį! Ir iš tikro – užkišęs ranką už tvoros bei skardinio vamzdžio, randu kitą plastikinį dėkliuką, kuriame guli dešimties angliškų pensų moneta su monarchės atvaizdu. Įsirašau į žurnalą ir lekiu toliau.

Jau po kelių minučių Sirvydo aikštėje (taip vadiname, „prancūzparkyje“) ieškau to, ko nepamečiau – aplink susėdęs jaunimas į mane žiūri smalsiai, tarsi susidomėję. Laimei, lobis pasirodo paslėptas nesudėtingai – užkišęs ranką po suoliuku, netrukus nufotografavau futliaro turinį bei patraukiau toliau.

Pačiame sostinės centre esančioje Vokiečių gatvėje – kita cache. Užuomina: „rask 12 ir prisėsk“. Joje – pora pieštukų. Jei kada nors gyvenime prireiks kažką (pavyzdžiui, netikėtą telefono numerį) užsirašyti būnant Vokiečių gatvėje – žinosiu kur greit rasti pieštuką). Panaši ir magnetu pritvirtinta dėžutė Šiaulių gatvėje. Ne dviračiu, suprantama, visur suvažinėti būtų sudėtingiau.

Vėliau aplankau lobį, esantį visai šalia remontuojamos Vilniaus bastėjos. Užuomina tinklapyje: „viduje“. Na ir suprask kaip nori. Ir tik radęs suprantu – tikrai teisinga, išsami užuomina. Tiesa, pati talpelė nėra standartinė – užsukta plastikiniu alaus butelio kamšteliu. Vis dėlto, nemažiau smagi. Grįžęs namo atsiverčiu pasaulinį Geocaching tinklapį ir pasižymiu jau buvęs septyniose vietose bei padėkoju slėptuvyčių autoriams už jų darbą – esu smalsus, tad ieškoti visad smagu. Vilniaus žemėlapyje rastos vietos pavaizduotos šypsenėlėmis, tad džiaugiasi ir kompiuteris.

Geocaching entuziastų yra visame pasaulyje – daugiau nei šimtas šalių visuose kontinentuose (tame tarpe ir Antarktidoje) savyje slepia įvairiausius radinius. Nuo pat 2000 metų užsiėmimas plinta ir nuolat suranda naujų savo gerbėjų. Tiesa, kartais dėžutes randa ir vandalizuoja (pavyzdžiui, pavagia) atsitiktiniai praeiviai, radybų liudininkai ar patys Geocaching judėjimo nariai. Bet kas jiems iš to, argi malonumo jausmas sutrukdžius džiaugtis tūkstančiams turistų ieškojimo ir pažinimo džiaugsmu?

Taigi, pamatę kur nors aplink su mobiliu telefonu tūpčiojantį ir besižvalgantį jaunuolį neskubėkite jo įtarinėti ar kviesti policijos – tai tiesiog gali būti vienas iš lobių ieškančių. Tik jo rankose ne mobilus telefonas, o GPS koordinates nustatantis įrenginys. Pavyzdžiui, delninis kompiuteris.

Jūsų dėmesiui, nuotraukose – keli iš Vilniaus centre slepiamų lobių:

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.