Globalinius procesus galima prilyginti likimui. Prieš juos, kaip ir prieš vėją, nepapūsi. Tačiau gyventi juk reikia ir esant krizei, net jeigu ji ir globališka. Bet čia ir pasirodo, kad nors krizė liečia visas valstybes, vis dėlto ne visas vienodai jas paliečia. Taigi kas yra šitas sugebėjimas gyventi krizės sąlygomis, geriau už kitus susidoroti su jos keliamais sunkumais? Jau daug kas yra atkreipę dėmesį ir į krizės teikiamus prievalumus, kad ir labai savitus.
Pirma. Krizė priverčia įtempti jėgas, sutelkti jas ir nukreipti svarbiausiomis kryptimis, ji aktyvina arba bent jau turėtų aktyvinti mąstymą; akivaizdu, kad ne visiems tai gerai pavyksta. Antra. Krizė pirštu prikišamai parodo, kas yra kas; vieni politikai apie krizę rėkia, nes ji pateisina jų negebėjimą konstruktyviai veikti, kiti bijo paties šio žodžio, nes jis esą be reikalo gąsdina žmones, pagaliau treti sugeba veikti taip, tarsi tos krizės beveik ir nebūtų.
Tad krizė – puiki galimybė pažvelgti į save, į savo valstybę ir pamėginti vertinti jos gebėjimus efektyviai veikti sunkiomis ir sudėtingomis sąlygomis. O galiausiai tai yra gana patikimas demokratijos brandumo patikrinimas. Taigi kaip šiuo atžvilgiu dabar mums patiems atrodo mūsų pačių valstybė, realus jos demokratiškumo lygmuo? Žinoma, šiuo atveju privalu, kiek tai įmanoma, abstrahuotis nuo tų vienas kitam priešingų vertinimų, kuriuos politinės partijos taiko sau ir kitiems, nes kitaip artėti prie kokių nors visiems kažkiek primtinų sprendimų būtų praktiškai neįmanoma.
Visi žinome, kad per tuos porą dešimtmečių, kurie prabėgo nuo dabartinės mūsų valstybės išsilaisvinimo ir demokratinių jos formų tapsmo pradžios, joje įvyko nemažai labai ryškių ir esmingų pokyčių, kurie ir lėmė šiuo metu esamą jos demokratijos būseną. Ir turbūt neklysime sakydami, kad bendroji šio tapsmo tendencija – piliečių nusivylimas savo valstybe, nusivylimas tuo, kas, tiesą sakant, tarsi ir turėtų būti jų pačių kūrinys.
Piliečiai valstybę linkę tapatinti su valdžia, o pastaroji kiekvienąsyk nepateisinanti jų lūkesčių. Esama valdžia savo ruožtu kiekvienąsyk jaučiasi nepakankamai rinkėjų paremta, todėl savo veiksmuose per daug suvaržyta ir priversta veikti savo valia ir atsakomybe, partiniams ir grupiniams kompromisams vis labiau ir labiau aukoti savo rinkėjams žadėtas programines nuostatas. Valdžios sprendimai darosi nelogiški, nesuprantami (kai kada net ir jai pačiai), o rinkėjai pasijunta ar tai apgauti, ar tai apsigavę, todėl nori politinių permainų ir atveria savo ausis naujiems pažadams. Viskas prasideda iš naujo ir vėl taip pat...
Tam tikros dinamiškos įtampos tarp piliečių ir valdžios demokratinėje santvarkoje esama visada, tačiau dabar Lietuvoje jos yra aiškiai per daug. Abi šios pusės viena kitai turi principinių pretenzijų, kurių paprastai ir griebiasi teisindamos savo veiksmus. Ir pasakyti, kuri iš šių pusių yra didesnis jų savitarpio nepasitikėjimo iniciatorius būtų daugmaž tolygu išspręsti garsiąją vištos ir kiaušinio prioriteto mįslę. Viešumoje daugiausia girdimi priekaištai, kuriuos piliečiai garsiai skelbia savo išsirinktai valdžiai.
Tatai būtų gana natūralu, jeigu ne dvi aplinkybės: pirma, šiame smerkimo chore beveik iškart po rinkimų išnyksta balsai tų piliečių, kurių valia ši valdžia atsirado, taigi valdžios rėmėjai arba tuoj atsiduria jos kritikų gretose, arba tyliai pasitraukia į pogrindį; antra, valdžią greitai įprantama smerkti ne pagal atskirus jos atstovus ir atskirus jos veiksmus, o smerkti visą ir apskritai, pagal principą – visi jie tokie...
Toks paramos visuomenėje laipsniškas smukimas yra grėsmingas mūsų demokratijos silpnėjimo ženklas. Politinė sistema darosi amorfiška, politinės partijos supanašėja, rinkėjai apie jas gali spręsti tik pagal jiems patrauklius ar nepatrauklius jų lyderių asmeninius bruožus. Rinkėjų valią lemia ne tiek politinių partijų prigimtis, jų skelbiamos programos, o pirmiausia įvairūs psichologiniai motyvai. O psichologija politikoje – mažiausiai patikimas ir mažiausiai pastovus dalykas, nes simpatijos ir antipatijos čia labai lengvai keičiasi vietomis.
Partijų programos pamažu išvirto jos narius ir atstovus mažai kuo įpareigojančiu priedu ar papuošalu, todėl kai kurios partijos negaišdamos laiko jų apskritai atsisakė. Į pirmąjį planą iškilo įvairios piartechnologijos, leidžiančios patraukti rinkėjus jiems įsiteikiant. Pagrindinis politikos klausimas darosi gana tiesmukiškas ir net ciniškas: kaip patekti į valdžią? Siekiant šio tikslo, rinkėjų valia – tai tik pirmas etapas. Toliau, mėginant sulipinti valdančiąją daugumą, prasideda koalicijų sudarinėjimas.
O koalicijose ypač galingi tampa smulkieji partneriai ir jų ambicijos, nes, kaip sakoma, mažas kupstas gali apversti didelį vežimą. Tokį valdžios formavimą jau beveik nevaržo kokie nors principai, susitarti čia gali bet kas su bet kuo, todėl rezultatai būna patys netikėčiausi. Taigi ar reikia stebėtis, kad suverenas, kurio valios įrankiu tarsi ir tuėtų būti valdžią suformavusi koalicija, nenori pripažinti jos savo kūriniu ir nelaiko savęs atsakingu už jos veiksmus.
Politologai jau gana seniai yra priėję prie išvados, kad efektyvesnės yra dvipartinės politinės sistemos, nes jose rinkėjai gali sąmoningiau dalyvauti ir jaustis svarbiais politinio proceso dalyviais. Daugiapartinės sistemos, o ypač tos, kuriose pačios partijos nepatvarios ir nepastovios, tokio privalumo neturi, todėl į jas greitai įsimeta anas piliečių ir valdžios susvetimėjimas. Dar prieš kokį penkioliką metų atrodė, kad Lietuvos politikoje įsitvirtina dvi stambiosios, dešinės ir kairės pakraipos partijos, kurios laipsniškai išugdys dvipartinės politinės sistemos tradiciją. Deja, dėl keleto priežasčių, kurių čia nėra galimybės vardinti, šios viltys nepasiteisino.
Viena po kitos staigiai (dažniausiai prieš rinkimus) pradėjo rastis vienaip ar kitaip populiaraus asmens personalinės partijos, kurioms jau neturėjo didesnės reikšmės nei jų politinių siekių principai, nei asmeniniai jos narių įsitikinimai. Dvi stambiosios partijos iš pradžių dar mėgino priešintis tokiai invazijai, bet pamažu ir jos kažkiek persiėmė amorfiška naujųjų partijų dvasia. Konservatoriai taip ir nesusitaikė su koservatizmu, jie ir dabar trokšta permainų ir nesunku suprasti kokių. Kai kurie socialdemokratai ligšiol pratinasi nebijoti socializmo paties pavadinimo.
O galutinai politinį klimatą sujaukė šių dviejų partinių antipodų savitarpio bičiuliavimasis be meilės, bet su apskaičiavimu. Paskutinės kliūtys beribiams koalicijų žaidimams buvo įveiktos: visi su visais ir visi prieš visus. Iš šio žaidimo išstumti rinkėjai savo viltis pradėjo sieti su tokiu ar kitokiu politiniu mesiju, kurio pasirodymas, kaip ir vėlesnis nusivylimas juo – iš anksto nulemti. Rinkimai jau darosi panašūs į burtus. Jie nesuprantami, bet užtat lemtingi.
Tai, kas tokioje politinių įvykių raidoje labiausiai nukenčia, yra politiko profesija. Pastaroji yra ypatinga jau vien tuo, kad, viena vertus, potencialus politikas yra kiekvienas pilietis, o kita vertus, tikrai talentingi politikai – reti paukščiai. Šiaip ar taip, subręsti ir atsiskleisti jie gali tik ilgesnį laiką būdami politikoje, kur ir vyksta vieša ir piliečių stebima jų gebėjimų selekcija.
Tačiau partijų, kurias sudaro vis naujos ir naujos draugų grupės,-- tokiame partijų kaleidoskope tarpti gali kad ir gražūs bet tik vienadieniai drugeliai. Situaciją dar labiau komplikuoja ta subtili riba, kuri yra tarp valstybės valdymo specialistų ir politikų kaipo tokių. Iš pirmųjų paprastai reikalaujama kvalifikacijos, iš antrųjų – tik ištikimybės. Tai ir yra didysis (ir ne tik mūsų dienų) paradoksas, kad politikoje ištikimiesiems dalyko išmanymas nėra būtinas, o dalyką išmanantieji laikomi įtartinais ir nepatikimais.
Politiškai patikimų asmenų susodinimas į svarbesniuosius postus yra kiekvienos į valdžią ateinančios mūsų partijos vos ne pats svarbiausias darbas ir jau yra virtęs tradicija. Partijų santykiuose paprasta žmogiška taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenori kad būtų daroma tau,– ši taisyklė negalioja. Galioja kita taisyklė: pakenk savo politiniam oponentui, kad jis po to pakenktų tau. Ar šis įsibėgėjęs smagratis bent kiek lėtėja? Reikia tiktai pažvelgti į dabartinės mūsų valdžios veikmus, kad įsitiktintum, jog šiai tradicijai pavojus kol kas negresia.
Tokia dabartinė mūsų politinės sistemos ir demokratijos būsena vargu ar leidžia laikyti ją patikimu kovos su visus slegiančia ekonomine krize įrankiu. Matyt, nedaug nusikalsime tiesai manydami, kad ir į politinį mūsų gyvenimą stiprokai yra įsimetusi erozija. O viena krize įveikti kitą krizę dar niekam nėra pavykę. Tiesa, mūsų demokratijos negandos, skirtingai nuo ekonominio sunkmečio, yra ypatingos tuo, kad jos priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau ar tai yra padėtį lengvinanti, ar priešingai – ją sunkinanti aplinkybė? Tiesiog laukti – lengviau, patiems veikti – patikimiau. Ir kas imsis pagįstai atsakyti į klausimą, kuriame iš šių dviejų skirtingų (ekonominio ir politinio) nuosmukių mes galime tikėtis anksčiau pradėti kopti į viršų?
Teisybės dėlei reikia akcentuoti, kad mūsų politinės sistemos efektyvumo atkūrimui dabar reikia gana gilių poslinkių, nes čia jau menkai gali padėti vien koalicinių žaidimų provokuojama valdžių kaita. Pastaroji yra esminga tiktai tiems, kurie valdžią įgyja arba ją praranda, o bendriesiems, visus piliečius paliečiantiems valstybės reikalams jos poveikis nėra lemiamas. Kaip čia neprisiminsi tą sovietinių laikų anekdotą apie aukščiausiosios valdžios perimamumu pagrįstus atsinaujinimus, kuris tarsi specialiai būtų sugalvotas mūsų dabartinei situacijai.
Taigi, kaip pasakojama, kiekvienas naujasis gensekas kabinete ant stalo rasdavo tris savo pirmtako jam paliktus sunumeruotus vokus, kuriuose sudėti jo patarimai, kaip reikia elgtis kritinėse ir krizinėse valdymo situacijose. Buvęs patronas pataria naujajam: pirmame laiške – viskuo kaltink buvusią valdžią (mūsų atveju, žinoma, Kirkilą), antrame laiške – viską teisink nepalankiomis klimato sąlygomis (mūsų atveju, aišku, pasauline krize), trečiame laiške – rašyk tris laiškus savo įpėdiniui. Vargu ar ką reikėtų įtikinėti, kad mūsų premjeras pirmuosius du vokus jau yra atplėšęs...
