SSRS kūrė naują – sovietinį – žmogų, ir jai iš dalies tai pavyko. Imperija, pastatyta ant melo, atpratina savo pavaldinius nuo tiesos skonio. Propagandinė makaronų kabinimo mašina yra veiksminga tuomet, kai auditorijos ausys įpranta prie nuolatinės melo dietos. Esminė sovietinio homo novus savybė – tai ausys, gerai pritaikytos makaronams.
Įprasti prie melo dar anaiptol nereiškia, kad juoda bus laikoma balta ir atvirkščiai. Sukeisti vietomis juoda ir balta – ideologų uždavinys: specialus užsakymas valstybinei melo pramonei. Visuomenė gali jais netikėti, tačiau išsekinta melo dietos ji tampa savaip daltoniška ir nebepasitikinti prigimtiniu gebėjimu skirti gėrį ir blogį.
Daug kas naiviai įsivaizduoja, esą sovietinė sistema nesuluošino mąstančių žmonių mąstymo, nes mažai kas tikėjo oficialiąja ideologija. Tačiau kyla klausimas: kuo tikėjo? Kuo kliovėsi kaip politinio teisingumo standartu? Moralinis ir politinis pakrikimas, užplūdęs išsivadavusią nuo sovietinės valdžios erdvę, niūrokais faktais atsako į šitą klausimą.
Vienas svarbiausių „rusiško komunizmo“, kaip jį vadina Nikolajus Berdiajevas, tikslų buvo nuslopinti žmogaus prigimtį. Kai trypiama prigimtis, kartu nyksta ir jos akstinama geba skirti gėrį nuo blogio bei siekti tiesos. Rusijos propaganda šiandien yra paveiki ne todėl, kad žmonės lengvai tiki Kremliaus melu, bet pirmiausia todėl, kad jie atprato tikėti teisingumu ir objektyvia tiesa.
Kai kurių Lietuvos apžvalgininkų bei skaitančios auditorijos reakcijos į Gruzijos įvykius tai patvirtina su kaupu. Mus užplūdo mada sakyti, kad vienodai neteisūs ir tie, ir tie; kad JAV nė kiek ne geresnės už Rusiją; kad visi taiko dvigubus standartus, visi turi „savo tiesą“ arba, kitaip tariant, objektyviai teisių šiame konflikte apskritai nėra ir negali būti.
Neturiu galvoje viešai rašančiųjų, kuriems, kaip Kęstučiui Girniui, klysti Rusijos klausimais ir žvelgti į Rytus pro rožinius akinius yra įprasta, kaip kasdienis saulėtekis. Kalbu ne apie konkrečius atvejus, o apie iš sovietmečio paveldėtą ir postmodernistinių klišių sustiprintą vertybių reliatyvizmą – archetipinį mąstymą, pagal kurį „tiesų“ yra daug, o teisingumo – nė vieno.
Šios mąstymo logikos vedami komentatoriai prikiša Rusijos kritikams rašymą „į vienus vartus“. Minėtas priekaištas skamba ne ką išmintingiau nei skambėtų futbolo komentatoriaus priekaištas aikštėje rungtyniaujančioms komandoms, kad kiekviena iš jų „žaidžia į vienus vartus“.
Kaip futbolo logika reikalauja įmušti įvartį į vienus – priešininko vartus, taip argumentacijos logika reikalauja įrodyti vieną tiesą, o ne ieškoti vidurio kelio tarp dviejų tariamų tiesų.
Objektyvumas ir tiesa nepasiekiami viso labo renkantis tarpinį būvį tarp dviejų nuomonių ir pripažįstant jų lygiavertiškumą. Buridano asilas nėra objektyvus analitikas vien dėl to, kad mąsliai svarsto „viena vertus“ ir „kita vertus“, stovėdamas tarp dviejų šieno stirtų.
Klasikinė dialektika moko, kad tiesa ir objektyvumas pasiekiami kylant nuo nuomonės prie žinojimo. Idant tai būtų įmanoma, reikia vadovautis ir, vadinasi, pripažinti objektyvius vertinimo standartus. Paprasčiau tariant, reikia skirti balta ir juoda.
Priešingu atveju politikos analizė ima remtis neobjektyvia ir ydinga prielaida, kad teisingumas priklauso nuo galios ir interesų: teisesnis tas, kuris stipresnis, ir kiekvienas teisus savaip, nes žvelgia iš savo varpinės. Tai ne objektyvumas, o reliatyvistinis paklydimas.
Tačiau sovietinės mąstymo traumos vis dar verčia manyti, jog pastangos ieškoti vienos tiesos, užuot blaškiusius tarp kelių „tiesų“, tėra akių dūmimas ir propaganda. Antai pasipila nepagrįsti priekaištai LRT laidai „Redakcija“, esą joje viskas buvo rodoma „į vienus vartus“, kritikuojant Rusiją. Na, tikrai: kuriems galams sovietmečiu klausėmės ir tikėjome „Laisvės“ radiju – juk ten viskas buvo „į vienus vartus“!
Kalbėjimas apie žurnalisto objektyvumą virsta ciniškais tauškalais, jei objektyvumu laikomas moralinis daltonizmas, kai neskiriama juoda ir balta. Požiūris, kad „kiekvienas savaip teisus“, arba visi vienodai neteisūs ir visos politinės nuostatos lygiavertės, yra išsilavinimo spraga, kuri, deja, nelabai teužkamšoma mūsų totaliai post- (ir posovietiniuose, ir postmodernistiniuose) universitetuose.
Kai vyrauja šitoks mąstymas, iš analitinių laidų per visuomeninę TV tuoj imsime reikalauti ne tik Rusijos veiksmų Gruzijoje pateisinimo, bet ir argumentų už hitlerinę Sudetų okupaciją 1938-aisiais, Austrijos anšliusą ir holokaustą.
Kai jaunas diplomuotas žmogus, kurio didžiąją gyvenimo dalį vis dar sudaro vaikystė, ima aiškinti, jog dabartinė Rusijos propaganda ar politinis elgesys niekuo nesiskiria nuo Amerikos, prisimenu 1991/92-uosius, kai buvo optimistiškai kalbama apie tai, kaip bus nuostabu po 15 metų, kai „ateis nauja karta“. Štai, ji atėjo. Ir pasisako. Rusijoje užaugo jos mąstymo dvasios pusbroliai, kurie vadinasi „naši“.
Mūsų politinio mąstymo tradiciją formavo ne tiek Vakarai, kiek Rusija, ir tai bene didžiausia problema, kai susiduriame su Rytų kaimynės agresijos iššūkiais.
Daugelis vyresnės kartos žmonių yra perėmę sovietmečio išugdytą požiūrį į politiką kaip „nešvarų dalyką“. Jei politika – nešvarus dalykas, tai ir tiesos bei teisingumo joje tikėtis neverta. Jiems atrodo geriau likti stebėtojais su moralinio pasmerkimo išraiška veiduose, kai kovojama dėl valdžios ir neva tik egoistinių, grupinių interesų.
Kitas archetipinis požiūris į politinį teisingumą yra panašus į Trasimacho iš Platono „Valstybės“: teisingumas tėra ir, vadinasi, turi būti tik tai, kas naudinga stipresniajam. Politika esanti tik interesų kovos erdvė, kurioje teisingumo standartas neturi įpareigojančios galios ir prasmės.
Propagandinis melas šiuo požiūriu nelaikomas politine patologija, nes paprasčiausiai nepripažįstama politinė fiziologija – norma, vieningas vertinimo standartas. Ligonis nėra ligonis, nes niekas nežino, kas yra sveikata.
Amerika skiriasi nuo Rusijos tuo, kad normatyvinį standartą pripažįsta ir bent jau stengiasi juo vadovautis, nors kartais vargu, ar išties jo laikosi. Rusija savo ruožtu randa pavienius kritikuotinus Vakarų politinio elgesio atvejus, bado į juos pirštais ir apskritai atmeta tiek normatyvinį politinį mąstymą, tiek civilizuotą demokratinį elgesį.
Daug kas Lietuvoje renkasi šį rusišką realpolitik, o ne vakarietišką politinės minties tradiciją su jos normatyviu laisvės ir demokratijos dėmeniu. Ir nors šitaip mąstantys laiko save „realistais“, iš tikro čia turėtume kalbėti ne apie realistinį mąstymą, o apie laukinio žvėries instinktą, perkeltą į politinius žmonių santykius.
Kitaip nei laisvas Vakarų pasaulis, Rusija iki šiol to žvėries savyje neįveikė. Lietuvos problema yra ta, kad, patekusi į Vakarų politines struktūras, ji labai sunkiai perima klasikinį politinį mąstymą ir daugeliu atžvilgiu tebesivadovauja rusiškais archetipais.
Lietuva, kaip ir Rusija, neturi politinės filosofijos tradicijos, ir tai jas subendrina ne tik akademiniu, bet ir visos politinės kultūros lygiu. Atsitvėrusi nuo Rusijos politinės ir karinės galios savo narystės ES ir NATO skydu, Lietuva išlieka pažeidžiama ir priklausoma kultūrinių, intelektinių manipuliacijų atžvilgiu.
Todėl Rusijos propaganda šioje derlingoje dirvoje nesunkiai prigyja, atlikdama savo paskirtį, žymaus istoriko žodžiais tariant, „lietuviškai kalbančių rusų“ ir, sakytume, rusiškai mąstančių lietuvių pastangomis.
