Sunku suvokti, ką XXI a. kurorte simbolizuoja šimtai, jei ne tūkstančiai, laikinų medinių namelių, iš kurių 90 proc. pastatyti dar sovietiniais laikais. Jei ne keli naujesni restoranai, tai Šventojoje dar ir šiandien, kiek parestauravus „medinukus“, būtų galima filmuoti puikius istorinius filmus apie tarybinių laikų kurortus, kuriais, kaip Grūto parku, galėtume gąsdinti Vakarų Europos gyventojus. Tačiau yra esminis skirtumas.
Grūto parko savininkas, eksponuodamas komunizmo liekanas, į Druskininkus ir kartu į Lietuvą privilioja turistų bei sukuria darbo vietų, o eksponatų pažiūrėti atvažiavę turistai gali apsigyventi puikiai atnaujintuose ar naujai pastatytuose viešbučiuose ir sveikatingumo centruose. O pajūrio mediniai namukai tikrai nėra ta atrakcija, dėl kurios pagausėtų turistų. Ko gero, tik Neringa savo kompaktiškumu pasiekė tokį lygį, kuris leidžia teigti, kad šio unikalaus gamtos kampelio plėtros galimybės beveik maksimaliai išnaudotos. Tačiau, kad ir kaip keista, būtent dėl statybų šioje teritorijoje daugiausiai laužoma iečių.
Kalbant apie pajūrio ruožą tarp Klaipėdos ir Šventosios, sisteminiai pokyčiai, atveriantys šio turizmui palankaus regiono plėtrą, būtini, tačiau jų nėra. Turizmo prasme Lietuvos pakrantė nuo tarybinių metų bent jau kol kas iš esmės nepasikeitusi. Tai paaiškina faktas, kad Palangos miesto generalinis (bendrasis) planas patvirtintas Vyriausybės nutarimu Nr. 523 dar 1991 m. gruodžio 4 d. Kadangi tokiam planui parengti reikia ne vienerių metų, galima drąsiai teigti, kad šio plano pamatai buvo padėti ne be partinio komiteto žinios, t. y. tų įtakingų sovietų sistemos veikėjų, kurių nemaža dalis ir šiandien vieni įtakingiausių Klaipėdos regione – tiek versle, tiek politikoje.
Korupcinių teorijų mėgėjai net turi savo esamos padėties paaiškinimą: asmenys, kontroliuojantys Klaipėdos regiono plėtrą, vienu metu negali investuoti į visas statybas, todėl pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skirta Klaipėdos ir Palangos centrinės dalies statyboms, stabdant sisteminius pokyčius kitose Lietuvos pajūrio vietose. Gal todėl Klaipėdoje prie pat jūros taip sparčiai kyla dangoraižiai, o Palangos centre styrantys iškirstų pušų kelmai rūpi tik „Lietuvos ryto“ žurnalistams, bet ne Klaipėdos regiono gamtosaugininkams, kurių vaidmenį „kontroliuojant“ pajūrio plėtrą būtinai aptarsime rimčiau.
Beje, tai, kad Palangos centre toliau vyksta statybos, galima paaiškinti 2000 m. gegužės 25 d. miesto tarybos sprendimu Nr. 32 patvirtintu Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu. Kadangi naujojo Palangos miesto bendrojo plano tvirtinimas stabdomas, tikriausiai visos statybos ir toliau vyks miesto centre.
Mąstant apie Lietuvos pajūrio turizmo ateitį, būtina atsakyti į klausimą, kodėl Klaipėdos apskrityje taip sėkmingai statomos aplinką teršiančios gamyklos ir kodėl Vilniuje bei Druskininkuose vandens pramogų parkai yra, o prie jūros – ne? Taip pat įdomu, kaip buvo išsidalintos Klaipėdos krantinės, nes kruiziniams laivams palikta tik viena prieplauka, prie kurios gali švartuotis tik du laivai. Taip pat vertėtų pasidomėti, kodėl nesudaromos sąlygos viešbučių ir sveikatingumo centrų statyboms – juk dėl jų pajūris sulauktų turistų ne tik liepą ir rugpjūtį, bet ir gegužę, birželį bei rugsėjį. Galima teigti, kad visa tai – tik atsitiktinumas, kurį lemia politikų, turinčių pajūrio plėtros viziją, nebuvimas, tačiau greičiau tai – šį regioną valdančios nomenklatūros sąmoningi veiksmai, tenkinant savo gamybinius ir itin pelningus krovos verslo poreikius. Be to, šiems asmenims turizmo verslo infrastruktūra rūpi tik tiek, kiek jiems patiems reikia išspręsti poilsio klausimus. O kaip visi suprantame – jie juos puikiausiai išsprendžia.
Žurnalo VALSTYBĖ žurnalistams bendraujant su Palangos ir Šventosios atstovais susidarė įspūdis, kad tarybų nariai linkę diskutuoti apie sisteminę pajūrio, kaip aukšto lygio kurorto, plėtrą, tačiau pripažįsta, kad jų planai turi būti derinami su Klaipėda ir Vilniumi. Pro šiuos barjerus neprasimuša tie projektai, kurių iš tiesų reikia, o tie, kurie garantuoja greitą trumpalaikį pelną, – palaiminami.
Ši padėtis pasikeistų ir Palangos bei Šventosios gyventojai turėtų žymiai daugiau įtakos priimdami savo miestams ir pajūrio plėtrai reikalingus sprendimus, jei vis dėlto būtų patvirtintas naujas Palangos miesto bendrasis planas, kuris sumažintų tiek korupcijos, tiek šešėlinių veikėjų įtaką Lietuvos pajūrio plėtrai. Bus išties įdomu stebėti, kas laimės: ar tie, kurie dėl neapibrėžtos padėties gali kontroliuoti pajūrio plėtrą, ar Lietuva, kurios biudžetą sisteminė pajūrio turizmo plėtra kiekvienais metais gali papildyti šimtais milijonų litų, būsiančių ypač vertingų šiandienei ekonominei padėčiai.
