Tačiau ar aišku, pavyzdžiui, eiliniam visuotinės Katalikų Bažnyčios nariui? Tam standartiniam, kūdikystėje apkrikštytam, vaikystėje priėmusiam Pirmąją Komuniją bei Kalėdas ir Velykas švenčiančiam Lietuvos katalikui? O užkietėjusiam ateistui? Arba statistiniam „vartotojiškos ir sugedusios visuomenės“ nariui? Naudojant krikščionišką žodyną, eiliniam nusidėjėliui, kuriam gresia amžinos pragaro kančios?
Ką reiškia krikščioniškasis tikėjimas Dievu XXI amžiuje? Kai šiuolaikinis mokslas gali padaryti vos ne tuos pačius išgydymo stebuklus, kuriuos, jei tikėsime keturiomis evangelijomis, darė pats Jėzus Kristus, ne tik žymiai pratęsdamas mirtinai sergančiųjų ligonių gyvenimą, bet ir užmegzdamas gyvybę mėgintuvėlyje ar ją klonuodamas?
Nuo neatmenamų laikų vyraujantis krikščioniškasis požiūris į tikėjimą Dievu pirmiausia orientuotas į labai griežtų socialinių normų - dešimties Dievo įsakymų – laikymąsi. Logiška, nes juk Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Dievo gailestingumas ir malonė apsireiškė tada; o po to atėjo laikas vien jo įstatymo laikymuisi.
Tačiau požiūris, atsiskleidžiantis evangelijose, pirmiausia yra Dievo gailestingumas ir malonė. Jėzus Kristus gailėjosi suvargusių minių, gydė nepagydomai sergančiuosius, palyginimais kalbėjo apie tėvo džiaugsmą, grįžus sūnui palaidūnui, tarp minios buvo vienintelis, nepasmerkęs moters, pagautos svetimaujant.
Net jei pasakojimą apie Jėzaus Kristaus trumpą gyvenimą, dramatišką mirtį ir dievišką prisikėlimą viso labo laikome tik gražia legenda, mokymas, kurį jis skelbė, yra vertas žymiai daugiau dėmesio nei didžiausiu tiražu parduodami šiandieniniai sėkmės ir gyvenimo būdo vadovėliai.
Jei tikėsime Naujajame Testamente užrašytu pasakojimu, Jėzus Kristus smerkė tik fariziejus, kurie paisė išorinių elgesio normų ir todėl laikė save teisiaisiais, tačiau gyveno veidmainišką gyvenimo būdą. Jis taip pat moralizavo tik žmones, neturinčius tikėjimo nei gyvenimu, nei savimi.
Tačiau jis niekada nesmerkė standartinių nusidėjėlių, net ir pačių didžiausių: prostitučių ar moterų, miegančių su kitų moterų vyrais, ir net žudikų. Jis buvo „muitininkų ir nusidėjėlių draugas“, leidęs su jais laiką, vakarojęs su jais, svečiavęsis jų namuose.
Jėzaus Kristaus skelbiama žinia buvo labai paprasta: „aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Mt 9, 13), „aš tavęs nepasmerksiu“ ir „eik ir daugiau nenusidėk“ (Jn, 8, 11).
Viena iš pačių svarbiausių Jėzaus Kristaus mokymo dalių yra skirta atleidimui. Visiškai nesvarbu, ar prašė tavęs atleidimo tave įskaudinęs žmogus, ar tau atrodo, kad kažkas turi atsiprašyti tavęs pirmiau nei tu. Netgi nesvarbu, jei manai, kad tas žmogus nėra vertas tavo atleidimo. Vis tiek privalai atleisti jam be jokių išlygų.
Bet jei tavęs prašė atleidimo, privalai atleisti savo artimam net ir „septyniasdešimt septintąjį kartą“. Dar daugiau. Privalai atleisti savo priešams. Ir ne tik atleisti, bet ir juos mylėti, laiminti ir už juos melstis. Kodėl? Kad būtumei gailestingas kaip tavo dangiškasis tėvas, kuris leidžia savo saulei šviesti ir lietui lyti tiek ant blogų, tiek ant gerų žmonių.
Viskas labai paprasta. Pirma, jei tu neatleisi tave įskaudinusiam, tai ir tavo dangiškasis tėvas neatleis tau tavo nuodėmių. Antra, jei neatleisi savo priešams ir jų nemylėsi, kuo būsi geresnis už pagonis, t.y., netikinčiuosius; juk jie elgiasi lygiai taip pat, manydami, kad turi mylėti tik tuos, kurie juos myli, ir nekęsti savo priešų? Jis taip pat mokė neskaičiuoti kitų klaidų ir nesmerkti kitų žmonių, nes „kas iš jūsų yra be nuodėmės...“? Savo pasekėjams jis patarė niekada neaukštinti savęs ir nežeminti kitų; nesibylinėti teismuose, neužsikrauti kasdieniais rūpesčiais.
Jėzaus Kristaus požiūris į pinigus buvo vienareikšmis – jei tau rūpi pirmiausia pinigai, iš tavęs bus niekam tikęs krikščionis. Jei esi turtingas, tau turėtų nieko nereikšti išdalinti visą savo turtą vargšams.
Jis mokė neafišuoti savo tikėjimo ir gerų darbų. Jei meldiesi, melskis slaptai; jei darai gerą darbą, daryk, kad niekas nemato. Kad gautum atlygį iš savo dangiškojo tėvo, o ne pripažinimą iš žmonių, nes kitaip jau būsi atsiėmęs savo užmokestį.
Tokiu būdu Jėzus Kristus pasiūlė visiškai alternatyvų gyvenimo būdą, metantį iššūkį bet kokioms nusistovėjusioms socialinėms normoms ir pralenkiančiomis bet kokius moralės standartus, ypatingai savo moraliniu imperatyvu „mylėkite savo priešus, kad būtumėte tobuli kaip jūsų dangiškasis tėvas“.
Pagal tokią logiką krikščioniui neturėtų pernelyg rūpėti sėkmė, pinigai, pripažinimas. Ir pasak Jėzaus, gyvendami tokį gyvenimo būdą, „jūs rasite savo sieloms atgaivą, nes mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 10, 29-30).
Krikščioniškojo tinklalapio „Bernardinai.lt“ redaktorius Andrius Navickas metų pradžioje parašė ištisą straipsnių ciklą pavadinimu „Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis?“ , o šiek tiek vėliau ta pačia dvasia parašė straipsnį apie krikščioniškąją alternatyvą vartotojiškai visuomenei .
Bet ar Jėzus Kristus neliepė savo pasekėjams nesiskųsti persekiojamiems, o romiai ir nuolankiai nešti savo kryžių ir netgi džiūgauti? Ir ar krikščioniška yra garsiai girtis savo „krikščioniškuoju“ teisumu ir tvirtinti, kad tuo esi pranašesnis prieš vartotojišką visuomenę? Juk ar sveikiesiems reikia gydytojo?
Ir populiariam kunigui Algirdui turbūt visai nebūtina duoti interviu žurnalui „Žmonės“ ir skelbti apie savo gerus darbus, beveik neužsimenant apie paties Dievo gerumą?
Kodėl kardinolas Audrys Juozas Bačkis sako, jog „pažvelgus į statistiką JAV matyti, kad kunigų pedofilijos atvejai minimalūs“? Ar jis nežino, ką Jėzus Kristus sakė apie tuos, kurie skriaudžia „mažutėlius“ (Mt, 17, 6)? O Katalikų bažnyčia, tokia galinga politinė galios institucija, turbūt turėtų ne atnaujinti mirtinų nuodėmių sąrašą, o savo milžiniškus turtus išdalinti pasaulio vargšams?
Turbūt filosofas Nietzsche vis dėlto buvo teisus. „Dievas mirė“. Krikščionys, kaip kažkada romėnai, jį nužudė. Tik šį kartą, priešingai nei prieš du tūkstančius metų, jis, regis, neprisikėlė. Nes krikščionys tam eiliniam, standartiniam „nusidėjėliui“ pirmiausia skelbia pasmerkimo, o ne vilties ir gailestingumo žinią. Ir čia pat pakiliai bei iškilmingai kalba apie kažkokią itin mįslingą, abstrakčią ir apskritai neaiškią „gerąją naujieną“ apie žmogaus protu nesuvokiamą Dievo gailestingumą.
Ar Evangelijoje pagal Matą Jėzus Kristus nesako fariziejams: „Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate“ (Mt, 23,13; Lk, 11, 52)?
