Būtent ši komisijos “privilegija” ir sukelia daugelį konfliktų, į kuriuos įsivelia ne tik tiesiogiai nukentėjusieji nuo CMEK’o “nuosprendžių” pareigūnai ar teisėsaugos žinybų vadovai, bet net ir teismai, kuriems apskundžiami institucijų personalų skyriai, atleidžiantys pareigūnus iš užimamų pareigų pagal komisijos verdiktus.
”Atgimimas” turi pavardes statutinių pareigūnų, sutikusių kalbėti apie šios komisijos veiklą. Kiek jie nešė kyšių ir kad netgi kai kurių pareigūnų vadovai patys siūlę geriau su komisijos vadovybe “susitarti”, nei bandyti ieškoti teisybės.
Štai keletas nuomonių:
“Teko girdėti keletą atvejų, kad kai kurie VRM struktūrų vadovai, pasinaudodami CMEK’u, susidorodavo su jiems neparankiais darbuotojais…”, “Kai kurie vadovai patys tikrinamiems sako, kad duotų tai komisijai kyšį ir taip išsispręstų visos problemos”, “Tais laikais, kai dar dirbau, kalbėjo, kad apie 300 litų sumos turėtų pakakti, kad tą komisiją daugiau ar mažiau ramiai galėtum praeiti”, “Jeigu aš savo viršininkui nepatiksiu, jis pasakys, kad man sušlubavo nervai ar kažkas panašaus, susitars, kad mane išmestų iš darbo ir niekam nieko neįrodysi”.
Sunku patikėti, kad pastarieji pareigūnai laužia problemą “iš piršto”. Esant tokiai sistemai jų rūpestis likti nežinomais suprantamas – ji pajėgi “suvalgyti” bet ką.
Keisčiausia yra tai, kad įvairūs konfliktai faktiškai niekada neperžengia minėtų žinybų ribų ir apie juos žino tik siauras ratas žmonių. Net ir atleistieji iš tarnybos pareigūnai apie tikruosius atleidimo motyvus bei kitus niuansus kalba gana atsargiai, o iki šiol dirbantieji paprastai iš viso vengia komentarų.
Įdomu ir tai, kad viešai draudžiama pateikti komisijos darbo statistiką – CMEK’o vadovybė tegali pateikti bendruosius dėl sveikatos būklės pripažintų netinkamais tarnybai ar apskritai komisuotųjų pareigūnų skaičius.
Galima tik spėlioti, kam toks duomenų įslaptinimas yra naudingas – CMEK’ui, komisijai vadovaujančiai (ar “dengiančiai”) ministerijai, kitų suinteresuotų žinybų vadovams? Akivaizdu, kad mažiausiai tokia padėtis yra naudinga patiems tikrinamiems pareigūnams, dažnas kurių įtaria komisiją visomis įmanomomis blogybėmis, įskaitant ir korupciją.
Pagaliau, tomis blogybėmis verčia įtarinėti ne tik neskaidri CMEK’o veikla, bet ir paprastas apsilankymas komisijos koridoriuose – teko pastebėti čia apsilankiusių pareigūnų reakciją (kai kurie jų nešėsi su savimi į medikų kabinetus kažkokius ryšulius), tarsi būtų einama ne medicininį patikrinimą, o į… darbo biržą.
“Natūralu, kad iš savo pacientų susilaukiame įvairiausių skundų, - sako J.Normantienė. – Juk labai dažnai interesai nesutampa. Jeigu žmogus nori dirbti toliau, o mes pasakome, kad jis tikrai negali atlikti tokių pareigų, tuomet, žinoma, kyla nepasitenkinimas. Tačiau mes vykdome personalų tarnybų, kurios atlieka labai atsakingą darbą, užsakymus…”
J.Normantienė, suprantama, kategoriškai neigia vadinamąją “tarifų” už sėkmingą komisijos praėjimą sistemą: “Pas mus juk yra uždaras ratas. Tai yra nepadorių ar kažkokių nepatenkintų žmonių kaltinimai. Tie dalykai yra neįmanomi dėl itin griežtų reikalavimų, taikomų mūsų sistemoje. Tikrinamasis praeina neurologą, terapeutą, okulistą, lorą ir t.t., o mūsų visi daktarai žino įsakymus ir reikalavimus. Čia yra komandinis darbas ir vienas kito išvadoms neturi jokios įtakos”.
Nepatenkintųjų komisijos veikla, kaip rodo pateikta statistika, kasmet išauga maždaug 300–400 pareigūnų, bet viešai dar nebuvo iškilę jokių garsesnių skandalų. Tačiau tai anaiptol neparodo komisijos veiklos kokybės bei skaidrumo.
Pirmiausia dėl to, jog CMEK veikia VRM sistemos viduje ir yra tiesiogiai pavaldi šios sistemos vadovams, o pastarieji turi gausybę svertų, priverčiančių „nedžiaustyti skalbinių viešai”. Tai rodo ir kalbintų pareigūnų, kuriems dar gali tekti susidurti su komisija, pavyzdys.
Dar iškalbingesni pavyzdžiai, kai patys vadovai siūlo „tartis” su komisija, nes taip paprasčiau nei kalbėti apie kriterijų neadekvatumą atliekamam darbui, ginčus su jais ar šios komisijos veiklos skelbimą.
Antra, dabartinis žinybinis komisijos statusas bei veikianti sistema garantuoja visišką CMEK veiklos slaptumą, tą įrodo ir statistinių duomenų slėpimas nuo visuomenės.
Trečia, komisijos verdiktai statutinių žinybų personalo tarnyboms yra „šventi”, tai neabejotinai padidina piktnaudžiavimo savo statusu galimybę. Tai primena žaidimą į vienerius vartus, nes praradę savo darbus pareigūnai netenka galimybių jį susigrąžinti. Lieka teismas? Tačiau komisijos vadovybė yra susijusi labai artimais ryšiais su šalies teisiniu elitu.
Valstybės biudžetui komisijos veikla per metus kainuoja daugiau nei pusę milijono litų, tačiau visuomenė jokių ataskaitų negauna. Tik niekas negali pasakyti, kiek ir ko ši veikla kainuoja tikrinamiems pareigūnams.
