Gerbiamas Olegai,
su manim kažkas negerai. Turbūt esu labai nemoteriška, ar čia šiaip kokia nors psichologinė problema… aš be proto bijau įsipareigoti. Aplink mane yra tiek daug vaikinų, kurie prašo būti kartu, kurie prisipažįsta, kad myli mane... ir taip visą gyvenimą, nuo paauglystes. O aš bijau prarasti nepriklausomybę. Bijau įsipareigoti... nežinau kodėl… juk susidūriau tik su gerais žmonėmis. Nei vienas vyras nėra manęs įskaudinęs. Nesu susidūrusi su netikrais jų jausmais. Skaudinu tik aš - atstumdama. O po to jaučiuosi klaikiai.
Tos pačios istorijos kartojasi... bandydama to išvengti - koncentruojuosi tik darbui ir mokslams, nebevaikštau net į klubus, niekam neduodu telefono... ir vis vien… kažkas mane pamatęs parduotuvėje, pabendravęs draugų vakarėlyje... vėl išdygsta ant mano slenksčio, sužino telefono nr... ir vėl viskas iš naujo... ašaros, grasinimai žudytis, meilės priesaikos... aš pavargau. Atrodo, lyg mano širdis būtų ledinė... O jei kažkuo susižaviu... vis vien neprisileidžiu - bijau artumo ir to, kad prarasiu laisvę...
Gal nuo to bėgu, nes mano praeities mylimieji buvo be galo pavydūs, valdingi, nesveikai bijantys mane prarasti... košmaras, kuris nesibaigia... aš kiekvieną dieną bijau vėl skaudinti, o kartu noriu tikros meilės... ir vėl sau prieštarauju... nes norėdama meilės-nuo jos ir bėgu... nes nenoriu įsipareigoti. Kaip tą košmarą užbaigti…
Norėčiau paklausti ir kartu galvoju, ar tai problema.
Atsakymas
Sveiki,
Panašu, kad jums yra rimtas pagrindas bėgti nuo artumo. Ir kad tai, kaip tai vyksta, tapo jums problema. Šitoks elgesys ir savijauta dažnai reiškia, kad žmogui nepaprastai svarbi jo laisvė, kuri, savo ruožtu padeda save gerbti, jaustis savimi, arba paprasčiausiai palaikyti nevaržomus kontaktus su kitais. Tai turi užtikrinti jums kažkokį esminį siekį. O kokį- galima išsiaiškinti tik su jūsų pagalba.
Siekis dažniausiai geras, o štai jo išraiška jums nepatinka. Tokiais atvejais padeda specialios psichologinės priemonės.
Iki.
Olegas
