„Velnias, juk sakėme, kad negalima leisti Pekeliūnui prasižioti. Jis juk taip veržėsi ir patį rentų įstatymą iš Seimo tribūnos pristatyti. Raminom, sakėme, Alfredai, nereikia. O jis vis tiek prasižiojo“, – trečiadienį liejo apmaudą vienas socdemas.
Sumovė reikalą Alfredas ir visas patyrusių apsukrių socdemų darbas pasitelkiant bankrutuojančios Darbo partijos raumenis bei draugus iš valdančiosios koalicijos – kaip šuniui ant uodegos.
„O ką, jums skauda, kad aš daugiau gausiu?“ – štai ta trumpa klasiko Pekeliūno frazė, kurioje – visa rentų esmė, be jokio maivymosi ir apgaulės. Ištarta visiškai nuoširdžiai. Kai kas dar bandė apsimesti – juk ne sau mes čia, o būsimoms kartoms, neimsime rentų, mes gi garbingi ir turtingi...
O valstietis liaudininkas Pekeliūnas vienu tiesmuku klausimu išrėžė atvirai visą tiesą, išduodamas, jog rentos – labai išjaustas ir labai asmeniškai suprantamas dalykas – nepavydėkit, imsiu ir gausiu daugiau.
Klausimas tiesiog intymus – kaip apskritai kas drįsta domėtis būsimais Pekeliūno pinigais? Argi biudžeto pinigai nėra Pekeliūno pinigai? O ką – argi valstybė nėra pats Pekeliūnas? Kad būtumėte matę, kokiu triumfu nušvito Seimo Pirmininko pavaduotojo veidas, kai į savo nuoširdų klausimą, perklaustą net kelis kartus, atsakymo nesulaukė. „A! Neturit atsakymo!“ – tėškė Alfredas priblokštiesiems ir pakelta galva nukulniavo į posėdžių salę, kur netrukus ne ką mažiau iškiliai paragino susitelkti ir rudenį pasirūpinti pensininkais.
Štai toji aukšto Seimo pareigūno – Seimo Pirmininko pavaduotojo (!) kvalifikacija, kurią jis įgijo per trejus metus, pasivažinėjęs po užsienius, kitų šalių parlamentus. Kiek „rentų“ reikėtų sumokėti ponui Pekeliūnui, kad jis daugiau nenorėtų būti Seime ir jaustis valdovu? Kokia to apsivalymo kaina?
Liūdniausia, kad taip politiką suprantančių seimūnų tikrai ne vienas ir ne du. Tokių, kuriuos tiesiog erzina, išveda iš kantrybės klausimai apie biudžeto pinigus ir su jais susijusią asmeninę išrinktosios nomenklatūros gerovę.
Kiek kančios būta kai kurių liberalcentristų veiduose – „kažką ne taip padarėm“, „neapsisprendžiu, kaip balsuoti – už ar prieš“, skaudėjo ir kai kuriems neatsargiai nuoširdžiai išsišokusiems konservatoriams – už ką mus bara, ir dar savi, juk norėjome problemą išspręsti? Socialdemokratams daugiausia skaudėjo dėl vieno – kad pabūgę visuotinai neigiamos reakcijos dalis rentų idėjos rėmėjų atsitraukė. O juk stumiant tokius nepopuliarius sprendimus reikia ypatingo susitelkimo ir komandinio veikimo.
Liberaldemokratai, iš pradžių palaikę rentų idėją ir įgalioję savo atstovą pasirašyti rentų įstatymo projektą, dabar mėgina visus apgauti – mes vieninteliai nebalsavome. Iškankintai ir niūrią artėjančių Seimo rinkimų realybę suvokiančiai Darbo partijai jau apskritai nieko neskauda – „darbiečiai“ jau mąsto apie pomirtinį gyvenimą, kuriame nebūna šventų ir šventesnių, todėl rentų reikia čia ir dabar.
Po trečiadienio žinios, kad rentų klausimas atidedamas, lyg ir galėtume džiaugtis pergale – ypač grubiai, skubiai stumtas ir nerimtai svarstytas įstatymas sustabdytas ir, matyt, ilgam, nes rudenį, likus metams iki rinkimų, kažin ar kas išdrįs vėl prabilti apie rentas. Tačiau juk daugelį sustabdė ir privertė atsitraukti ne kontrargumentai rentoms, ne pripažintos klaidos, o Prezidento iš anksto pareikštas patikinimas, jog jis įstatymą vetuos, partijų vadovų perspėjimai, jog toks įstatymo stūmimas gali skaudžiai atsirūgti per Seimo rinkimus, kad laiko iki rinkimų jau per mažai likę – tauta prisimins.
„Užtai algas pasididinom!“ – ironizavo vienas rentų šalininkas, nesukdamas galvos apie tokio požiūrio ir santykio su piliečiais padarinius, apie visuomenės pasitikėjimą Seimu, valdžia apskritai.
Tauta gi piktinasi, plūsta keiksmais įžūliuosius, tačiau tokių atvirai tautą niekinančių išrinktųjų sulig kiekviena kadencija Seime, regis, tik daugėja. Piliečių laisva rinkimuose išreiškiama valia vienus pekeliūnus keičia kiti.
„Neisiu balsuoti!“ – bene dažniausiai kartojamas besipiktinančių piliečių šūkis, skaitytas interneto portalų straipsnių komentaruose.
„Aš irgi minias žmonių galiu sukviesti“, – atsakytų Pekeliūnas ir sakytų tai vėl nuoširdžiai, nes jo sekėjų tautoje, motyvuojamų žemiškom gėrybėm, apstu. Ir jie į rinkimus greičiausiai ateis ir balsuos.
