Tokiu teiginiu galima pagrįstai abejoti: net vyresnėse klasėse mobiliuosius telefonus turi vidutiniškai pusė moksleivių. Priešpaskutinėje Maironio gimnazijos klasėje besimokančios Agnė ir Laima suskaičiavo, kad iš 23 moksleivių telefonų neturi 8. Kitos mokyklos vienuoliktokai Ženia ir Antanas tikino, kad mobiliųjų neturi beveik pusė klasės draugų. J.Jablonskio gimnazijos 7 b, kurioje yra 32 mokiniai, berniukai suskaičiavo irgi tik pusę telefonizuotųjų. “Aušros” gimnazijos psichologijos mokytoja Vaiva Valčekauskienė sakė, kad vyresniosiose klasėse telefonus turi daugiau nei pusė mokinių, bet tiksliai sunku pasakyti, nes moksleiviai per pamokas įsijungia begarsio kvietimo signalą. “Jei moksleiviai moka tinkamai elgtis, jų telefonai netrukdo, niekas jų ir nepastebi”, - paaiškina mokytoja.
Kompromisas
Per pamokas pasigirstantys netikėti skambučiai ir kadaise brangūs, ne tik bendramokslių, bet ir mokytojų pavydą sukeliantys, telefono aparatai prieš kelerius metus buvo vertinami daug kritiškiau. Dabar tėveliai išmoko apskaičiuoti, kada prasideda pertraukos ir savo skambučiais nebedirgina mokytojų. Mokyklose nebedraudžiama atsinešti mobiliuosius telefonus, jie “nebeareštuojami” ant mokytojo stalo, kol baigsis pamoka.
Išskirtiniais atvejais, bent taip tvirtina Maironio, “Aušros”, J.Jablonskio gimnazijų, A.Puškino ir S.Nėries vidurinių mokyklų moksleiviai bei pedagogai, išleidžiama šnekėtis į koridorių. Atsirado naujos pramogų (ar keršto) rūšys: skambtelėti toje pat klasėje sėdinčiam ir neišsijungusiam, kaip reikalaujama, telefono garsinio signalo. “Mokytojas pasižiūrės tokiu žvilgsniu...”, - nusipurto J.Jablonskio gimnazijos aštuntokė Monika.
Pradinukų mokytojos dažniausiai įsivaizduoja, kad jų auklėtiniai individualių telefonų dar neturi ir nustemba, kai į “Kauno dienos” žurnalistų klausimą teigiamai atsako bent du ar penki mažyliai. Tiesa, kartais paaiškėja, kad tie telefonai priklauso tėveliams, vyresniems broliams arba yra žaisliniai. Tačiau paklausti, ar norėtų turėti mobilųjį telefoną, rankeles kelia kolektyviai.
S.Nėries vidurinės mokyklos antrokų mokytojos Daivos Švedienės klausiame, ką ji darytų, jei visi 5 mobiliuosius telefonus turintys vaikučiai nepaliktų jų namie, kaip dabar, ir pamokos viduryje sučirkštų skambučiai. “Nežinau. Gal reikėtų paskirti tam klasės valandėlę, mokytis skaičiuoti praleistus kvietimus, aiškintis kaip deramai naudotis telefonais?” - svarsto mokytoja.
Kita barikados pusė
Mobiliųjų telefonų paplitimu mokykloje labiausiai nepatenkinti tie, kurie nenori ar negali jų pirkti savo vaikams. “Dukra neduoda ramybės, kaulija telefono, nes neturi kaip siuntinėti žinučių. Bet aš nematau reikalo taikytis prie tos masinės mados, ji man per brangiai atsieitų, nes dėl signalizacijos bute esu priversta išlaikyti ir įprastinį telefoną”, - pasakoja vis dar nepasiduodanti penkiolikametės iš “Vyturio” mokyklos mama. “Dukra pasakojo, kaip buvo nemalonu, kai persirengimo kambaryje kažkam dingo mobilusis telefonas, ir policija ilgai visus tardė”, - tęsia moteris.
Kitiems tėvams atrodo, kad mobilieji telefonai gali būti kenksmingi vaiko sveikatai. “Jie naudojami dar neseniai, gal po dešimties metų sužinosime, kokias ligas jie savo spinduliavimu provokuoja”, - mano inžinieriaus išsilavinimą turintis Robertas Stalniūnas ir neperka telefono savo sūnui.
Anaiptol ne visuomet telefonai liudija apie tėvų turtinę padėtį. Verslininkė, “Femina bona” grožio instituto direktorė Rasa Balčiūnienė sako, kad savo antrokui telefono nenorėtų pirkti dar 3-5 metus. “Telefonas mažam vaikui nėra reikalingas, jis - įnoris, kurio neverta skubėti tenkinti. Labai patogu telefonu kontroliuoti vaiką, tačiau kaip apriboti naudojimąsi juo? Matau kaip su mobiliuoju telefonu visiškai nebesiskiria mano brolio 14 metų dukra. Ji net valgydama spaudo klavišus. Manau, kad vaikui reikia laiko ir knygoms. Savo vaikus auklėju taip, kad jie nebijotų būti originalūs, todėl tikiuosi, kad jie nesijaus blogai, neturėdami telefonų, kai kiti juos jau turi”, - neslepia savo kritiško požiūrio R.Balčiūnienė.
