Šeštadienį per socialdemokratų suvažiavimą sveikinimo kalbos į tribūną pakviestas pasakyti Kazys Bobelis pasakė pačią tikriausią jo rinkimų kampanijos strategiją atitinkančią kalbą. Adamkų pavadino diktatoriumi be partijos, taigi, ir be ideologijos ir apkaltino už partijų Lietuvoje žlugdymą. Stebint audringą socialdemokratų reakciją į jo kalbą, paramos Bobelis gali sulaukti ne tik iš saviškių.
Taip pat, kaip ir K. Bobelis, po nepriklausomybės atkūrimo į Lietuvą verslo ir politikos daryti atvykęs kitas išeivis Juozas Petraitis Valdą Adamkų kaltina už sutartis su “Williams”, o įdomumo dėlei dar sugalvojo paduoti Prezidentą į teismą. Tik kažin, ar lietuviai supras jo nelietuvišką ekstravaganciją.
Algimantas ir Vytautas Matulevičiai taip pat mano, kad Prezidentas Valdas Adamkus neįvykdė tos vizijos, kurią pasižadėjo per praėjusią rinkimų kampaniją ir dėl jo destruktyvios politikos Lietuvoje sumaišties yra daug daugiau.
Rolandas Paksas piktinasi, kad Prezidentūra ir Valdas Adamkus surado būdų, kaip suardyti ne tik valdančiąją koaliciją, bet netgi ir Liberalų sąjungą, o taip pat visuose pasisakymuose akcentuoja, kaip jis nepasirašė sutarties ir kaip jį parašą padėti vertė Prezidentas.
Kalbant apie Vytenį Andriukaitį, tai jo padėtis kiek sudėtingesnė. Aukščiau paminėtųjų nesaisto priklausymas valdančiajai daugumai, o pažadų, kad rinkimų kampanija bus konstruktyvi ir remsis tuo, ką per pusantrų metų sugebėjo padaryti valdančioji koalicija, gali iki galo nepavykti išpildyti.
Lietuvoje sunku būti matomam, populiariam, pagaliau nugalėti ko nors nekritikuojant, nebent virš galvos šviestų paslaptinga išeivio ir stebuklų darytojo aureolė, kaip kažkada Valdui Adamkui ar šviesios atminties Stasiui Lozoraičiui. O be to, juk Andriukaitis buvo vienas pagrindinių “Williams” ėjimo į Lietuvą peripetijų demaskuotojų, ir jo įdirbis šioje srityje yra savotiškas jo politinis laimėjimas.
Jei į rinkimus pasiryžtų eiti Artūras Paulauskas, jo padėtis būtų labai panaši. Reveransą dabartinės valdančiosios koalicijos didžiajam broliui jis atliko šeštadienį, todėl net ir labai įsižeidęs dėl to, kad jo vietą užėmė Andriukaitis, vargu, ar drįstų rinkimų kampanijos strategiją pagrįsti socdemų kritika.
Net centristai, aną kartą iškėlę Valdą Adamkų, dar sakė pagalvosią, ką remtų, jeigu į antrąjį turą išeitų Valdas Adamkus ir kitas labiau į dešinę orientuotas politikas. Tokios kalbos suteikia rimtą pagrindą manyti, kad dabartiniam Prezidentui reikės ieškoti argumentų Kęstučio Glavecko ir centristų kritikai atremti.
Viena vertus, toks koncentravimasis į vieną asmenį – Valdą Adamkų, akivaizdžiai duriant pirštu į nesėkmingą “Williams” projektą, rodo, kad iš tikrųjų politikams trūksta platesnio požiūrio į Lietuvos problemas. Galbūt netgi noro konstruoti savo rinkimų strategijas pozityvesne linkme.
Tačiau tame, ką šie žmonės sako, yra nemažai teisybės. O tai, kad jų visų pasirinkimas, nuo ko pradėti rinkimų kampanijas, sutapo ar artimiausiu metu gali sutapti, rodo, jog ir visuomenė apie tai nori girdėti, ir problemų Prezidentūroje yra kur kas daugiau, nei įsivaizduoja dabartinis Prezidentas.
Akivaizdu, kad Prezidentūros politika per visus Valdo Adamkaus prezidentavimo metus daug kam iškėlė iki šiol neatsakytų klausimų. O daugelio sprendimų pasekmių kalbomis per televiziją, neva ne viskas, kas buvo sumanyta, pavyko, nepakeisi.
Kita vertus, net jeigu Prezidentūra ir Valdas Adamkus yra visų Lietuvos problemų veidrodis ar priežastis, jo oponentų fronte (jeigu iš tikrųjų jie rimtai nusiteikę kovoti) yra šiokia tokia trintis. Konkurencija tarp politikų vyksta dėl vieno dalyko – kas gražiau, patraukliau sukritikuos tai, ką padarė V. Adamkus.
Todėl gali pritrūkti konstruktyvumo. O blogiausia, kad bus nesunku susidaryti įspūdį, jog Prezidento ar jo aplinkos politikos kritika yra ne problemų pastebėjimas ir noras jas eliminuoti, o tik rinkimų kampanijos įrankiai.
