Konferencijoje apie “nutekančius protus” diskutuojantys dalyviai taip pat pastebi, kad mokslinio potencialo tarp liekančių jaunų žmonių vis mažiau. Tačiau taip ir lieka neaišku, kaip atsitiko, kad svarbiausius valstybės ekonominio gyvenimo reiškinius analizuoja, tiria ir komentuoja ant pirštų suskaičiuojamas skaičius ekonomistų, o naujų žmonių, galinčių pakomentuoti vieną ar kitą rinkos reiškinį žurnalistai ieško pačiose neįtikinamiausiose vietose.
Peršasi dvi išvados – arba visi potencialūs analitikai yra pasinėrę į mikrolygio problemas arba jų apskritai nėra. Antroji išvada turėtų būti neteisinga, nes tarkime šiemet į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetas į doktorantūros studijas priims 6 žmones. O kiekvienais metais išleidžia virš 100 magistrų laidą. Tai kurgi jie visi dingsta?
Vieni įsilieja į ekonomistų - praktikų gretas bankuose, finansų maklerio įmonėse, draudimo kompanijose, ministerijose, kiti paprasčiausiai išvažiuoja į užsienio universitetus toliau tęsti savo studijų. Ir nesusipratusiems užsieniečiams pasakoja, kaip vienos svarbiausių specialybių, kurios studentai turi galimybes realiai valdyti šalies ekonominį gyvenimą, dalį fakulteto dėstytojų kolektyvo sudaro žmonės, kurie mokesčių įstatymus studentams pateikia iš “Valstybės žinių”, nes internete jų nemoka surasti.
Galima kaltinti tas pačias ribotas finansines galimybes, menkus dėstytojų atlyginimus, tačiau lygiai taip pat sėkmingai šalia pasenusių bei sena sistemą kvepiančių paskaitų, yra skaitomos Vakarų universitetų lygio paskaitos, kurių autoriai, gana garsūs Lietuvoje ekonomistai – praktikai sutraukia pilnas auditorijas studentų.
Taigi tuomet, kai kalbama apie naujų protų emigravimą, o ypač jaunus mokslininkus, pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį netgi ne į finansines universitetų galimybes, bet požiūrį į naujus veidus ir naujas idėjas.
Tikriausiai jau klasikiniu universiteto požiūrio pavyzdžiu yra tapusi istorija apie tai, jog 1999 m. prasidėjus Rusijos krizei ir sumažėjus universitetų finansavimui, ekonomikos fakultete prioritetas buvo suteiktas pensinio amžiaus dėstytojams, jauniems dėstantiems doktorantams pareiškus, jog jie “kol kas” nėra reikalingi.
Ar tuomet tenka stebėtis, jog ne tiktai finansų ministerija, bet ir bankai bei kitos privačios finansų institucijos neranda tinkamų darbuotojų, jau nekalbant apie analizės ir programavimo perspektyvas, valstybės ekonomistų klaidos tampa politinio žaidimo dalimi, o visuomenė rūpinasi protų nutekėjimu.
Tikriausiai nebereikia stebėtis ir tuo, kad dauguma universitetų, nors ir pvz., techninio pobūdžio, turi verslo ar personalo vadybos specialybes, o Teisės universitete jau veikia visiškai šviežia ekonomikos katedra, sukėlusi nemažą audrą senajame universitete.
Tad ko stebėtis, kad jauni protai išvažiuoja iš Lietuvos, kuomet senas universitetas, kuris turėtų turėti ekonomikos mokslo tradicijas studentus praranda, o tiktai kuriantys šias tradicijas jų dar neprisivilioja?
