Kai kurie vaikai žinią apie naujagimį sutinka labai priešiškai. Paskutiniu metu tokie atvejai ypač padažnėjo. Ir tame nėra nieko keista. Visų pirma, moksleiviai pastovi girdi, kaip tėvai skundžiasi gyvenimo brangumu ir supranta, kad su mažylio atsiradimu viso šeimyninio gėrio jiems teks mažiau. Šeimose, kur vaikus prie permainų tėvai mėgina pratinti įdiegdami jiems individualizmą, tai yra netgi labai rimtas argumentas.
Antra, sumažėjo šeimų, kuriose yra po du vaikus (apie daugiavaikes nebėra ką ir kalbėti) ir jeigu anksčiau egoistiškas vaikas neprieštaravo naujagimio atsiradimui, tai buvo tik todėl, kad nenorėjo būti blogesnis už kitus bendraamžius, kurie augdavo tarp brolių ir seserų. Visi turi, o aš – ne. Tačiau dabartinėje aplinkoje vienturtis vaikas jau nebesijaučia nuskriaustas.
Kaip sužinoti, ar vaikas yra pasiruošęs su mažyliu dalintis jūsų meilę? Štai viena iš pačių paprasčiausių priemonių: pasiūlykite savo sūnui arba dukrai pažaisti tokį žaidimą - tegul išsirenka kokį nors minkštą žaisliuką, pasislepia už širmos (arba tiesiog kėdės, apdengtos paklode) ir tegul atsako į jūsų klausimus savo personažo lūpomis. Pabendraukite su lėle apie šį bei tą. O paskui pasidomėkite, su kuo ji gyvena, ar turi broliuką ar sesutę ir ar norėtų juos turėti, kaip ji įsivaizduoja gyvenimą šeimoje, kurioje yra keletas vaikų.
Iš šių atsakymų suprasite labai daug. Juk dažniausiai vaikai personažuose įkūnija save. Vyresniems vaikams reikės sugalvoti žaidimą su rimtesne motyvacija. (Pavyzdžiui, artistiškumo treniruotės). Ir, žinoma, pasunkinti uždavinius. Tegul vaikas sugalvoja ir parodo mažytę sceną apie šeimą, kurioje atsirado antras vaikas.
Jeigu sūnaus ar dukros reakcija jūsų netenkina, pradėkite “paruošiamąjį darbą”. Taip pat iš anksto ir netiesiogiai, o neutralių pavyzdžių (iš literatūros, pažįstamų gyvenimo) pagalba. Tam reikalingas papildomas laikas, todėl iš anksto ištirkite vyresniojo vaiko nuomonę apie galimybę šeimoje atsirasti naujagimiui iš karto po to, kai apie tai nuspręsite patys. O kai vyresniojo vaiko pasipriešinimas išnyks, pasistenkite jį sudominti pasiruošimo naujagimio atsiradimui darbais, klauskite jo nuomonės ir tuo pat metu stenkitės priminti jam apie tai, kaip jis pats buvo mažas ir kad visi lygiai taip rūpinosi juo.
Laikas apie tai pasikalbėti
Kai kas gali nuspręsti, kad naujo vaiko atsiradimas šeimoje – nuostabus pretekstas pasikalbėti apie tai, iš kur atsiranda vaikai su kitu vaiku. Bet būtų geriau, kad šia tema bendrautumėte tik tada, jei vaikas užduos šiuos klausimus. Atsakinėti reikėtų lakoniškai, o vėliau po truputį vaikišką dėmesį nukreipti į šalį.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams galima pasakoti ir tradicinius mitus apie gandrus ir kopūstus. Jų vidinis pasaulis dar labai artimas pasakai. Jie vis tiek jūsų mokslines kalbas permąstys savaip. Tačiau vis tiek kokia nors smulkmena (pati netikėčiausia) gali juos išgąsdinti, o jūs paskui laužysite sau galvą, iš kur mažyliui atsirado kokia nors baimė.
Penkerių – šešerių metų vaikams tėvai dažniausiai atsako, kad vaikas atsiranda iš mamos pilvuko. Ir šis aptakus atsakymas vaikus iš esmės patenkina. Smulkmeniškumas taip pat yra pavojingas dėl būsimų baimių galimo atsiradimo. Psichiatrai įrodė, kad ankstyvos vaikų seksualinės žinios dažniausiai paskatina vaikų susijaudinimą, kuris ir taip yra didesnis, nei susilaikymas, o tai blogai veikia jų mokymąsi, elgseną ir t.t.
O štai su mokyklinio amžiaus mergaite reikėtų šiomis temomis pabendrauti smulkmeniškiau. Bet taip pat tik tuo atveju, jei iniciatyvą rodys pati dukra. Fiksuoti reikėtų ne tik seksologiją, bet ir motinystės džiaugsmą ir dukterį nuteikti taip, kad gimdymas nėra toks skausmingas, kaip ji galėjo girdėti ir kad tą skausmą kompensuoja didžiulė, su niekuo nesulyginama laimė.
Su berniuku geriau bendrauti tėvui arba autoritetingam šeimos draugui. Reikia akcentuoti psichologinius tėvystės aspektus ir pabrėžti, kad rūpinimasis silpnesniais (pirmiausia – moterimis ir vaikais) – tai jėgos ir kilnumo požymiai.
