Kai aš paaugau, pradėjau galvoti, kad aš nepastabi. Na gerai, į mamos pilvą dar galima nekreipti dėmesio. Bet nejaugi aš negalėjau nugirsti jokios šnekos apie pasiruošimą? Juk mes visi gyvenome viename kambaryje. Kaip galėjau nepastebėti tokio įvykio?
Vėliau, kai pati tapau motina belaukdama antrojo berniuko gimimo pastebėjau, kad vaikai visiškai nelinkę domėtis šiuo klausimu taip, kaip apie jį galvoja suaugusieji. Mano penkiametis sūnus nesugebėdavo pastebėti akivaizdžių dalykų ir turbūt iki pat galo nebūtų nieko supratęs, jei aš nebūčiau pradėjusi kalbos apie savo mažylį.
Dviejų – trejų metų vaikui dar nesubrendo noras turėti broliuką arba sesutę. Ir tai suprantama. Jis tik tik pradėjo suprasti aplinkinį pasaulį ir dar pats jame jaučiasi netvirtai. Daugelis vaikų šiame amžiuje mamai ruošiantis kur nors išeiti dūzgia, verkia, sunkiai pergyvena dienos krūvio pokyčius, todėl globėjo rolė - dar ne jų jėgoms. Jiems netgi nereikalinga bendraamžių kompanija. Ir tie vaikai, kurie, rodos, žaidžia su kitais, iš tikrųjų žaidžia tik vienoje vietoje, o ne kartu. Į bendrą žaidimą juos gali įtraukti tik vyresnieji.
Taigi, tikėtis entuziazmo dėl naujagimio atsiradimo iš dviejų – trejų metų vaiko nereikėtų. Kur kas geriau būtų jį supažindinti su vaiko atsiradimo faktu jau po mažylio gimimo, įspėti jį apie būsimas permainas, kai jos jau visai ant nosies. Šiame amžiuje vaikui labai svarbi ramybė ir gyvenimo pastovumas, o ilgalaikis laukimas sukels tik nereikalingą nerimą.
Nereikėtų jam aiškinti apie vyresnybės temas. Atvirkščiai – stenkitės pabrėžti, kad dabar turėsite du mažylius. Ir nors vienas iš jų bus didesnis, vis tiek jis liks jūsų mažyliu. Kitu atveju vyresniajam iš karto kils pavydas mažyliui ir apmaudas dėl nutrauktos vaikystės. Daugeliui tokio amžiaus vaikų iš karto po naujagimio atsiradimo namie yra pastebimas psichologinis regresas. Jie pradeda verkšlenti, gali nustoti naudotis puoduku, reikalauti čiulptuko, kurios jau seniai buvo atsisakę. Trumpiau tariant, į save visais būdais mėgins atkreipti dėmesį, ir ims elgtis visai kaip naujagimiai.
Todėl dažniau vyresnįjį paimkite ant rankų, sodinkite ant kelių. Būtų geriau, jei abu mažyliai miegotų tame pačiame kambaryje. Smulkiai aiškinkite, ką veikiate su naujagimiu. Tai suteiks vyresniajam ramybę. Ir būtinai pasistenkite įtikinti, kad viską darote tik dėl jo gerovės: “Tuojau pervystysime mažylį, padėsime jį į lovytę ir eisim daryti tau valgyt.”
Tai būtina todėl, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas centralizuotas mąstymas. Jie save įsivaizduoja įvykių centre, o į bet kokius pokyčius reaguoja liguistai. O čia viskas lieka įprastoje vietoje, išsiplečia tik horizontai.
Ketverių – penkerių metų vaikui teks globėjo rolė. Tai pirmojo vaiko protesto prieš tėvus periodas, nes jie nebando kaip paaugliai savęs pastatyti į suaugusiųjų vietą, o susilygina su jais (suprasdami tai kaip naudą savo vaikiškai gerovei). Būtent šis laikotarpis labiausiai tinkamas psichologiškai antrojo vaiko atsiradimui.
Be abejo, labai daug kas priklauso nuo vyresniojo berniuko ar mergaitės charakterio. Kiek jis gali konkuruoti? Su kokiais vaikais jis pageidauja žaisti – ramiais ar judriais, su vyresniais ar jaunesniais? Kaip elgiasi žaidimų metu: ar jis lyderis, ar vienas iš daugelio? Nuo šių atsakymų priklauso strategijos prieš naujagimio atsiradimą šeimoje pasirinkimas.
Jeigu jūsų vaikas nekenčia konkurencijos, tai psichologinis nuteikimas reikalauja didelių aplinkinių pastangų. Jam reikėtų įteigti, kad, šeimoje atsiradus mažyliui, jo autoritetas tik išaugs (“Nei vienas iš tavo draugų neturi nei brolio, nei sesutės. O tu turi!”), o taip pat ir tai, kad ateityje jis mažajam galės vadovauti.
Ir tik jokiu būdu nebandykite jam aiškinti, kad šeimoje atsiras gyva lėlė. Jokiu būdu nepradėkite jam pasakoti, kad jūs nupirksite mažylį. Juk “lėlė” su laiku pradės demonstruoti ir savo charakterį, ir bekonkuruojančiam vaikui atsiras jausmas, kad jį žiauriai apgavo. Geriausia visas pastangas sutelkti į kompromiso su vyresniuoju ieškojimui. Tai reikia daryti taip, kad pavyduoliui neiškiltų jokių neigiamų asociacijų.
Su paklusniais vaikais situacija paprastesnė. Jiems reikalingas ne tvirtas palydovas, o žaidimų draugas. Šie vaikai dažniausiai be priešlaikinio “apšildymo” su malonumu rūpinasi savo mažaisiais broliais ir seserimis. Svarbiausia, kad jie iš karto nesitikėtų turėti norimą draugą. Paaiškinkite jam, kad mažylis iš pradžių bus visiškai bejėgis ir su juo reikės labai atsargiai elgtis. Bet jokiu būdu neizoliuokite vyresniojo, nes netgi ir pats draugiškiausias ir gerai nusiteikęs vaikas gali “perdegti”, o jūs vėliau patys ant jo pyksite dėl jo abejingumo, pykčio mažylio atžvilgiu.
Vyresnėlio psichologinį parengimą reikėtų pradėti prieš maždaug du mėnesius iki gimdymo. Ikimokyklinio amžiaus vaikai negali ilgai laukti. Laukimas jiems virsta susierzinimu ir liūdesiu. Žinoma, ketverių – šešerių metų vaikus reikėtų ruošti mamos pagalbininko vaidmeniui, nors nuo ryto iki vakaro jį vaidinti jiems nėra jokių šansų.
Šiame amžiuje vaikų elgesys labai sėkmingai koreguojamas lėlių teatro pagalba. Rekomenduojame iš karto suvaidinti epizodus, kurie ateityje gali tapti jūsų mažylio nerimo priežastimi. Pavyzdžiui, jam norisi su jumis žaisti, o tuo metu verkia mažylis. Jums būtinai reikia bėgti prie mažojo. Arba – susilaukėte daug svečių ir visi giria naujagimį. Tuomet vyresnėlis gali pasijusti užmirštas. Kad jūsų pirmagimiui šie jausmai neužstrigtų, mažąjį aktorių stenkitės išvesti į teigiamų klausimo sprendimų paieškas. Stenkitės jį įtikinti, kad būti vyresniu yra daug įdomiau.
