Pripažįstama, jog ES plėtra yra vienas iš svarbiausių šios organizacijos pastarojo meto iššūkių, todėl būtina persvarstyti ekonominę politiką pritaikant ją didesnei ir labiau susiskaldžiusiai organizacijai.
Manoma, jog tokia tyrimo grupė buvo sukurta įvertinti vis dažniau pastaruoju metu girdimą kai kurių ES nacionalinių vyriausybių kritiką dėl reikalavimo subalansuoti nacionalinius biudžetus. Kaip rodo visai nesena patirtis, stambiausios ES ekonomikos nesugeba efektyviai subalansuoti savo biudžeto – Airija buvo gavusi įspėjimą dėl biudžeto perviršio, o Vokietija vos negavo įspėjimo dėl ypač didelio biudžeto deficito.
Vertinant narių – kandidačių perspektyvas, sunku įsivaizduoti, jog jos artimiausiu metu po įstojimo į ES galėtų patenkinti Stabilumo ir augimo pakto kriterijus.
Tiesa, ES pareigūnai kuo griežčiausiai atmetė spėliojimus, jog ši ekspertų grupė kaip tik ir buvo sukurta tam, kad sušvelnintų pakto reikalavimus. Tačiau praeitą savaitę Komisija lyg ir pasidavė spaudimui suteikti daugiau ekonominės politikos sprendimų laisvės valstybėms, kurios griežtai laikosi Stabilumo ir augimo pakto.
Beje, ši grupė šiek tiek konfrontuoja su ES Konventu, kuris taip pat ketina iš naujo padalinti ekonominių sprendimų galią. Kai kurie iš naujai suburtos grupės narių yra anksčiau pasisakę už radikalias ES ekonominės politikos permainas, pvz., vieningą pelno mokestį arba laisvesnes infliacijos ribas.
Laisvesnis Stabilumo ir augimo pakto vertinimas galėtų būti naudingesnis į ES stojančioms valstybėms. Ne kartą yra minėta, jog griežti makroekonominių indikatorių reikalavimai gali sustabdyti gana intensyvią dabartinę valstybių – kandidačių plėtrą.
Be to, valstybėms kandidatėms gali būti sunku pasiekti ES reikalaujamus ekonominius indikatorius. Kita vertus, dabartinės narės gali argumentuoti, jog šiuo atveju taip pat turėtų galioti lygiateisiškumo principas – jeigu tokie reikalavimai keliami valstybėms narėms, kodėl kandidatės turėtų būti nusipelniusios išimčių.
Tačiau, šiuo klausimu reikalaudamos tam tikrų nuolaidų, kandidatės gali sulaukti ir valstybių narių palaikymo, nes šioms ypatingai griežti ES reikalavimai taip pat ne prie širdies, o kai kurios vyriausybės mano, jog taip yra stabdoma ES narių efektyvi plėtra.
Kol kas neaišku, kokią ekonominę ES politiką norėtų matyti dabartinės ES narės, taip pat neaišku, kokių makroekonominių reikalavimų norėtų laikytis kandidatės.
Tiesa, nors makroekonominių indikatorių laikytis privaloma dalyvaujant Europos pinigų sąjungoje, tačiau vargu ar prognozuojami du metai iki kandidačių įsiliejimo į eurozoną po įstojimo į ES ką nors smarkiai galėtų pakeisti.
