Tokia vestuvininkų koncentracija sukuria paslaugų deficitą – ima trūkti muzikantų, fotografų ir filmuotojų. Neužtenka ir tinkamų vietų pobūviams, nors žiedus mainančios porelės pasiryžusios už tai pakloti ne vieną tūkstantį litų.
Nereikia kaulyti
„Verslą pradėjome nuo savęs – apvesdinome Jolitą, – pasakoja jos partnerė Simona, – o dabar daugiau negu pusę klientų sudaro emigrantai. Jie mažiau priekabūs negu vietoje gyvenantys lietuviai, be to, jiems mūsų paslaugos labai patogios – grįžta savaitę prieš vestuves, o čia jau viskas organizuota.“
Su klientais Airijoje ar Anglijoje Simona ir Jolita bendrauja elektroniniu paštu ar kompiuterinės telefonijos tinklu. Didelė dalis emigrantų užplūsta grįžę kalėdinių atostogų. Tada – pats derybų metas.
Tačiau moterys nesiskundžia – derybos su emigrantais daug paprastesnės negu su čiabuviais. „Vietos žmonės labai save riboja, o emigrantų nereikia kaulyti pinigų, – užsienyje dirbančiais lietuviais patenkinta Jolita. – Aišku, jie daugiau uždirba nei Lietuvoje gyvenantys žmonės, galbūt mus nusisamdo tik už savaitgalio viršvalandžių atlygį. Tačiau už didesnę pinigų sumą mes organizuojame daugiau pramogų.“
Piršlio nebekaria
Pasak vedybų organizatorių, būtent pramogų šiais laikais pageidauja grįžtantieji į Lietuvą tuoktis. Ir apskritai emigrantai atneša naujų vėjų į vestuvių papročius bei juos keičia. Labai retas atvejis, kad grįžęs lietuvis pageidautų tradicinių vestuvių su piršliu pakaruokliu.
Užsienyje dirbantis jaunimas mano, kad piršliai ir svočios – atgyvena. „Nemažai lietuvių pabuvojo, tarkime, anglų vestuvėse. Tokie jau nebenori tradicinio lingavimo prie stalo šalia graudžiai degančio rūtų vainikėlio, – sako Simona. – Jie nori ko nors modernaus ir įspūdingo – ugnies šou ar galingų fejerverkų.“ Keičiasi ir vestuvininkų samprata apie fotografiją, vestuvių muziką. Į anksčiau madingas fotoateljė emigrantai beveik neužsuka.
Dabar, Jolitos ir Simonos įsitikinimu, populiariausias yra reportažinis vestuvių fotografijos žanras, kai fotografas ne diriguoja sutuoktuvininkams, o būna beveik nepastebimas.
„Dainelių „tirli pirli – lelijėle“ niekas nebenori klausytis, – pastebi Jolita, – ieškome pastaruoju metu populiarių klubinių-saloninių muzikantų. Lėkšti treninguotų muzikantų juokeliai irgi nebeturi paklausos.“
Erdvės dar yra
Nors beveik kiekvienas vestuvių svečias turi nuosavą fotoaparatą-„muilinę“ ar bent fotografuojantį telefoną, tačiau organizatorės pastebi, kad profesionalaus fotografo prestižas pastaruoju metu vėl išaugo.
Visa bėda, kad tų profesionalų piko mėnesiais nebeužtenka. Tačiau ši problema, matyt, be išeities. Vestuvinis sezonas labai trumpas, o vėliau – kukuok. Arba maitinkis iš vasaros santaupų.
Vestuvių planuotojų manymu, didžiulė verslo niša yra pokylių salės. „Daugelis nori, kad būtų graži salė, aplink dar gražesnė gamta ir koks nors ežerėlis. O pasiūlos nėra – pobūvių salės užsakomos taip pat prieš metus iki vestuvių“, – kalba Simona.
Bet ir čia verslininkės mato emigrantų privalumus: „Emigrantai kažkodėl suvokia šį deficitą ir nesikabinėja, o vietiniai nori visko ir labai pigiai.“ Be to, užsienyje dirbantys lietuviai savo vestuvėse randa daugiau šventės nei rūpesčio. Pasak jaunųjų verslininkių, dažnas net nežino savo vestuvių puotos smulkmenų, todėl nuoširdžiai nustemba ir džiaugiasi.
