Lietuviškasis žmogėdra
Aristokratiškas kanibalas, Hannibalas Lekteris, suvaidintas Anthony Hopkinso, daug metų traukė prie kino ekranų milijonus žiūrovų. Šiais metais pasirodęs naujas filmas pagaliau išaiškino – žmogėdra yra lietuvis, augęs nacių okupuotame krašte, prabangiame dvare netoli Vilniaus.
Tiesa, Thomo Harriso romane „Hanibalas“ lietuviai kartais vadinami baltais, o kartais slavais. Minimi geografiniai vietovių pavadinimai, tačiau nėra jokių Lietuvai būdingų bruožų.
Lekterių dvaras primena tipišką gotikinę prancūzų pilaitę su arkomis ir bokšteliais. Herojų vardai dažniausiai lietuviški (ne visada, pvz. Lekterio sesuo vardu Miša), bet pavardės – tarptautinio skambesio. Filme atliekamos dainos primena ne lietuvių, o vokiečių folklorą.
Romano vertėja Alvyda Stepavičiūtė interviu savaitraščiui “Veidas” sakė: “Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius pasirinko Lietuvą tik kaip pavadinimą – tolimą ir menkai žinomą kraštą, kurio nepažįsta nė jis pats, tačiau tikisi, kad skaitytojai išmano dar mažiau”.
Aštriadančiai lietuviai
Legendine tapusi Holivudo žvaigždūno Melo Gibsono frazė, pasakyta prieš keletą metų. Aktorius ir režisierius viename interviu atskleidė savo baisiausią košmarą, susijusį su lietuvių tauta. “Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!” – aiškino kino žvaigždė.
Pasakymas kaipmat atskriejo iki Lietuvos. Tuomet M. Gibsonui teko aiškintis su Lietuvos ambasada Amerikoje. Diplomatai reikalavo, kad aktorius atsiprašytų už įžeidimą.
„Skanėstas“ iš Lietuvos
Lietuviško nacionalinio patiekalo receptas nuskambėjo vaikų televizijos kanalo "Jetix" rodomame animaciniame filmuke "Vaikai iš 402-osios klasės". Amerikietiško filmuko herojė - sausainiais prekiaujanti Polė draugui siūlė paskanauti gardžių lietuviškų sausainių. Polė atskleidė ir receptą: į sausainių tešlą dedami saulėgrąžų lukštai, supuvę pomidorai, o visus ingredientus žino tik Rusijos specialiosios tarnybos.
Skurdo šalis
Airijos savaitraštis "Ireland of Sunday” 2004 m. pavasarį išspausdino straipsnį, kuriame Lietuva pavaizduota kaip liūdna nelaimingų žmonių šalis. Straipsnyje "Mes ateiname iš šalčio" rašoma apie nepriteklių kamuojamus lietuvius.
"Uždirbdami vidutiniškai po 280 litų per mėnesį žmonės neįperka mašinų. Gatvėmis rieda tik vienas kitas iškleręs "Lada" ar "Škoda" automobilis. Gabiausi universitetus baigę jaunuoliai eina plauti indų - kitokio darbo jiems nėra. Kone vienintelė teigiama tokio gyvenimo pusė – šalyje nėra nutukėlių. Kai aš lankiausi nutriušusiame Baltijos mieste, nemažai lietuvių jau nekantravo nusipirkti bilietą į Airiją į vieną pusę, kai ši nualinta tauta prisijungs prie ES.
Negalima buvo nepajusti virš sužvarbusio, apsnigto Vilniaus kybančios laukimo atmosferos - vietos gyventojai trokšta sprukti į šiltesnį klimatą ir turtingesnę šalį. Daugeliui lietuvių emigracija - ne tik svajonė gyventi geriau. Pokomunistinė ekonomika tebėra nualinta, o įstojus į ES tikimasi kainų šuolio, todėl emigracija - vienintelė viltis išlikti".
„Neotechnofeodalizmo“ sostinė
Amerikiečių rašytojas Johnatanas Franzenas savo bestseleryje „Pataisos“, išleistame 2001 m. rudenį, rašo, kad Vilnius – nusikaltėlių gaujų valdomas miestas. Sostinę neva nuolat kamuoja maisto ir energijos išteklių stygius.
Romane teigiama, kad vilniečiai iš bado valgo arklieną, o gatvėse šaudoma iš pravažiuojančių automobilių. Amerikietis rašytojas taip pat tikino, jog Lietuvoje klesti "pažengęs neotechnofeodalizmas", šalies ekonomika skendi nuolatinėje krizėje, nes dėl pasaulinės ekonomikos griūties mūsų šalis nesulaukia užsienio investuotojų.
