Oligarchija – tai mažumos valdžia. Kol kas mes esame šitos savanaudės valdžios gniaužtuose. Tačiau turime vilčių išsivaduoti, nes mūsų Konstitucija sako: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA NEPRIKLAUSOMA DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA. LIETUVOS VALSTYBĘ KURIA TAUTA.
Taigi mes bandome kurti demokratinę respubliką, tačiau visus tuos keliolika metų susiduriame su įnirtingu pasipriešinimu. Viešai ir tautos patvirtintai Konstitucijai priešinasi nerašyta senųjų įpročių konstitucija, kurios garbintojai buriasi į slaptus klanus ir kovoja dėl įtakos.
Nuolatiniai klanų karai, nors ir kelia nemalonią sumaištį, vis dėlto yra naudingi demokratinei visuomenei. Ir didžiausias nuopelnas čia tenka Konstitucijai. Mat susipykę oligarchai negali išeiti į viešumą ir pareikšti: „Štai šitas nenaudėlis įsiveržė į mano domeną, perpirko politikus ir žiniasklaidą, užsiundė teisėsaugą ir šiurkščiai pažeidė mano interesus, taigi padarykim jam galą“. Ne, šitaip kalbėti būtų negražu. Todėl reikia remtis ne įprasta, nešvaria, paprotine konstitucija, o Konstitucija iš didžiosios raidės. Įveikti priešininką reikia taip, kad ir demokratijos trokštanti visuomenė būtų patenkinta.
Visi didieji Lietuvos skandalai taip ir atsirasdavo. Iš pradžių būdavo išviešinama kompromituojama medžiaga, o po to jau vykdavo viešas susidorojimas. Vis dėlto per pilietinius oligarchijos karus pamažu formavosi ir pilietinė visuomenė. Plečiantis interneto laisvei, atsirado ir trapus nepriklausomų apžvalgininkų sluoksnis.
Paksogeito pradžioje daugeliui net pasirodė, kad grįžta šlovingoji Sąjūdžio dvasia, tačiau greitai paaiškėjo, kad tai irgi buvo tik klanų kova. Ir vis dėlto Rolando Pakso skandalas prisidėjo prie pilietinės brandos. Konstitucijos kartelė buvo pakelta į reikiamą lygį, tad savanaudžiai politikos šliužai ėmė atrodyti dar bjauriau. Dvigubų standartų taikymas vis labiau kompromitavo politinį elitą. Jo papročių neatitikimas demokratinei Konstitucijai tapo akivaizdus.
Taigi neišvengiamai artėjo ir Paksogeitą organizavusio apsišaukėlių valstybininkų klano egzekucija. Tačiau, atrodo, ši grupuotė yra daug geriau įsitvirtinusi. Drįsiu pasakyti netgi šitaip: R. Paksas kėlė mažesnį pavojų demokratijai nei tariami valstybininkai. Ir jau vien todėl, kad prezidento veiksmai visada yra lengviau pastebimi nei kokių slaptųjų tarnybų ir pilkųjų kardinolų.
Ar pavyks išsklaidyti šito klano pučiamas miglas? Tai lemtingas klausimas. Ar atvirai, o greičiausiai ir slaptai šantažuojami Seimo nariai turės drąsos apginti Konstituciją ir visuomenės teisę žinoti? Ar korupciniai elito ryšiai ir toliau bus laikomi valstybės paslaptimi? Ar TOKIAS paslaptis sužinojęs bet kokio laikraštuko redaktorius taps nusikaltėliu?
Ir kam turi dirbti VSD pareigūnai kartu su savo „kurmiais“ – Lietuvai ar valdžios klanui?
Atsakymą sužinosime jau netrukus, kai Seimas tvirtins Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas dėl VSD veiklos. Balsavimas bus intriguojantis kaip niekada. Tikras karas – atvira demokratinė Respublika prieš oligarchiją. Konstitucija prieš prostituciją. Bus sunku, labai sunku. Ypač šitam tikrai ne krištolo tyrumo Seimui. Ir dar tada, kai negirdi padrąsinamo prezidento balso, o prakilnusis Konstitucinis Teismas gąsdina labai neaiškiais aiškinimų išaiškinimais, tarsi norėdamas paslėpti Konstituciją kuo toliau nuo paprastų žmonių.
Konstituciją paslėpus aiškinimų miglose, šalį ima valdyti gudrūs jos interpretuotojai. Štai taip atsiranda nauja paprotinė teisė. Tiksliau – senieji nomenklatūros papročiai įgauna teisėtumo regimybę. Oligarchija bando įsiteisinti Konstituciją paskelbdama suprantama tik jai vienai. Naują Lietuvos valstybę ima kurti Grupė Draugų.
Ar mums bus saugu čia gyventi? Ar neteks profesinės karjeros tęsti kur nors Lietuvos Brastoje – slaptoje perkėloje į kitą, geresnį, pasaulį? Ir niekas dėl tokios svaiginamos karjeros jau nebedrįs uždavinėti klausimų. Viską kontroliuos ir saugos Grupės Draugų konstitucija.
„Rašytojo komentaras“ – penktadieniais 8.35 val. (kart. 11.35, 18.35 val., sekmadieniais 14.45 val.).
