Vis dėlto imigrantai plūsta ir į Ameriką. Per pietinę sieną su Meksika į JAV veržiasi lotynų amerikiečiai. Visą praeitą dešimtmetį į ją kaip turistai vyko rytų europiečiai, daugelis iš kurių ten taip ir pasiliko. Amerika savo prigimtimi yra imigrantų valstybė, bet dabar turbūt net ir neįmanoma sužinoti, kiek nelegalių imigrantų – taip pat ir lietuvių – joje gyvena.
Be to, JAV turi ir savo specifinių uždavinių: daug metų aistringai siekusi, Amerika pagaliau tapo dominuojančia pasaulio galia, supervalstybe, bet su šiomis regalijomis šalis gavo daugybę problemų (tarkime, kad ir Iraką), apie kurių sudėtingumą Baltųjų rūmų administracijoje niekas tikriausiai net neįtarė.
Pirmoji pusė – straipsnis „Netvirta Amerikos imperija“ iš „The Los Angeles Times“
„Jūs turbūt galvojate: Amerikoje gyvena 300 mln. gyventojų, ir to pakanka, kad būtų galima valdyti pasaulį ar bent jau porą nepajėgių valstybių (Irake gyvena 27 mln. žmonių, Afganistane – 31 mln.). Bet šiandien nuomonė, kad Irake Vašingtonas suklupo, jau tapo pripažinta tiesa.
Kodėl taip atsitiko? Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Britanijoje gyveno 46 mln. žmonių, jie sudarė 2,5 proc. visos planetos gyventojų. Vis dėlto britai valdė milžinišką imperiją, turinčią 375 mln. gyventojų, t. y. penktąją visos žmonijos dalį.
Kodėl 300 mln. amerikiečių nesiseka kontroliuoti daugiau nei dešimt kartų mažesnio Irako? Kai prieš trejus metų JAV į jį įsiveržė, Amerikoje išėjo knyga „Colossus“, kurios paantraštė buvo „Amerikos imperijos pakilimas ir nuosmukis“. Knygoje teigiama, kad Amerika vargu ar bus tokia sėkminga ir ilgaamžė imperinė valstybė kaip Britanija, mat, pirma, stokos kryptingo pasiryžimo ir pinigų, ir antra, nors tai gali skambėti keistokai, ji pritrūks žmogiškųjų išteklių. Knygos autorius gal ir žiaurokai palygino amerikietišką imperiją su tinginiu, gyvenančiu skolon, nelinkusiu susidurti su priešininku akis į akį ir prarandančiu domėjimąsi reikalais, kurie ilgiau užsitęsia. Deja, įvykiai Irake patvirtino šias prognozes. Irako ūkį galintis atgaivinti Artimųjų Rytų Marshallo planas taip ir neatsirado, o karas pačioje Amerikoje buvo palaikomas neilgai.
Pinigų trūkumą ir mažėjantį visuomenės palaikymą buvo galima numatyti. Bet žmonių trūkumas? Tačiau ir čia atsakymas akivaizdus: palyginti su JAV gyventojų skaičiumi, šalies karinės pajėgos yra labai mažos. 2004 m. armijoje tarnavo 1 mln. 427 tūkst. kareivių ir karininkų. 20 proc. kariškių tarnavo užsienyje, iš jų Irake – viso labo 171 tūkst.
Šiandien karių skaičius Irake nesiekia 140 tūkst. Maždaug tiek kariškių malšinti sukilimo į šią šalį 1920 m. pasiuntė britai. Irako gyventojų tuo metu buvo 10 kartų mažiau nei dabar.
Santykinis Amerikos karinis silpnumas – savotiška nacionalinė jos tradicija. Prieš šimtmetį Prancūzijos ginkluotose pajėgose tarnavo 1,6 proc. šalies gyventojų, Vokietijos – 1,1, Britanijos – 0,9, o JAV – vos 0,1 proc. Problema ta, kad Amerika šiandien mėgina vaidinti tą patį vaidmenį, kokį tuomet vaidino minėtos Europos valstybės.
Realybė galbūt tokia, kad Amerika dėl demografinės savo specifikos negali būti tradicinė imperija. Be viso kito, imperija „eksportuoja“ žmones-kolonistus. JAV priešingai – gyventojus „importuoja“, tad kasmet į Ameriką atvyksta maždaug pusantro milijono žmonių.
Žodžiu, dėl savo vidaus politikos ir demografinių priežasčių mums Irake veikiausiai teks išgyventi antrą Vietnamą. Vienintelis klausimas – kiek metų sukaks trys šimtai milijoniniam amerikiečiui, kai paskutinis jo tėvynainis paliks šią šalį paskutiniu malūnsparniu?“
Antroji pusė – publikacija „300 milijonų priežasčių, verčiančių sunerimti“ iš „The Washington Post“
„Visuomenės surašymo biuras pranešė, kad JAV gyventojų skaičius perkopė 300 mln. žmonių. 200 mln. riba įveikta dar prieš 39 m., o 100 mln. Amerika įveikė 1915 m. Statistikų teigimu, 2050 m. amerikiečių skaičius sieks jau 420 mln. JAV – iš esmės vienintelė didelė išvystyta valstybė, kurios gyventojų skaičius sparčiai auga. Tą galima laikyti neišvengiamų sukrėtimų požymiu arba šalies gyvybingumo įrodymu.
Nerimą kelia keletas demografinių tendencijų – visuomenės senėjimas ir imigracija. Surašymo biuro duomenimis, vyresni nei 65 m. žmonės sudaro 20 proc. Amerikos gyventojų (2000 m. jų buvo 12 proc.). Jei tokia tendencija išliks, labai pabrangs socialinė pagyvenusių žmonių apsauga ir medicininis aptarnavimas.
Specialistų teigimu, 2050 m. ispanakalbių gyventojų skaičius Amerikoje, palyginti su 2000 m., turėtų padvigubėti ir sudaryti 25 proc. visų gyventojų. Per tą laiką veikiausiai padvigubės ir iš Azijos kilusių amerikiečių skaičius. Ne ispanų kilmės baltųjų nuo 69 proc. dabar sumažės iki 50 proc. visų gyventojų. Juodaodžiai amerikiečiai veikiausiai sudarys 13–14 proc.
Imigracija jau dabar daro šalies raidai nemenką įtaką. Net apskaičiuota, kad, jei ne imigracija, Amerikoje dabar gyventų 247 mln. žmonių. Ispanakalbių būtų ne 44, bet 16 mln., iš Azijos kilusių amerikiečių – ne 13, bet 2 mln.
Istorija rodo, kad Amerika pakeičia imigrantus labiau, nei pastarieji keičia Ameriką. Dar 1830 m. prancūzas Alexis de Tocquille‘is knygoje „Demokratija Amerikoje“ išskyrė kai kuriuos amerikiečių nacionalinio charakterio bruožus – visuotinį merkantilizmą, religingumą ir aistringą patriotizmą. Tada amerikiečių buvo viso labo 13 mln. Jei A. de Tocquille‘is aplankytų Ameriką šiandien, atrastų, kad minėti bruožai išlikę.
Dėl gyventojų skaičiaus augimo Amerikoje gali kilti ekologinių problemų, nes kai kurie regionai perpildyti: ypač Pietų Vakaruose vartojama vis daugiau energijos ir vandens, o tai lemia jų brangimą. Tiesa, kadangi šalis didelė, gyvenimui pabrangus, žmonės, tikėtina, važiuos gyventi į Klyvlendą ar Milvokį, kur gyventojų skaičius prieš 50 m. pradėjo mažėti. Vis dėlto energijos vartojimą amerikiečiams ateityje teks mažinti.
Gebėjimas priimti imigrantus rodo Amerikos pasitikėjimą ateitimi ir palankiai veikia ekonomiką. Vis dėlto neatsakingas požiūris į imigraciją skatina socialines problemas. Daugelis ispanakalbių imigrantų neturtingi ir žemos kvalifikacijos. Jų vidutinis savaitės uždarbis, siekiantis 389 dolerius, trečdaliu mažesnis už vidutinį šalyje. Skurdas ir kvalifikacijos stoka trukdo asimiliuotis, įsilieti į vidurinę klasę, todėl labai daug kitų amerikiečių imigraciją laiko pavojinga.
Imigracijos problemas gali paaštrinti ir visuomenės senėjimas. Siekiant išlaikyti dabartinį socialinio ir medicininio aptarnavimo lygį, federalinius mokesčius gali tekti padidinti 30–50 proc. Išeivių iš Lotynų Amerikos ir Azijos skaičius tarp visų dirbančių tik didės. Daugelis jų neturės pagyvenusių artimųjų, ir jiems gali kilti klausimas, kodėl jie turi atiduoti nemažą savo uždarbio dalį kažkieno turtingiems tėvams išlaikyti. O tokia padėtis gali turėti labai nemalonių politinių pasekmių. Mes galėjome sušvelninti šias problemas: sutvarkyti sienos apsaugą, sumažinti išlaidas socialinei ir medicinos apsaugai, net riboti savo energetikos apetitą. Vis dėlto to nepadarėme. Taigi, jei šalies gyventojų skaičiaus augimas rikošetu trinktelės šaliai, kaltinti galėsime tik save pačius“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).
