Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs važiuojate autobusu su 4 metukų vaiku. Jis prašo saldainio, o jūs manote, kad pirmiausia reiktų papietauti. Kaip pasielgsite šioje situacijoje?
Štai liudininko pasakojimas apie japono tėčio elgesį. Jis neduoda saldainio, tačiau neduoda tylėdamas - jis paprasčiausiai toliau skaito knygą. Kai berniuko reikalavimai perauga į skandalą, tėvas tylėdamas pakyla, išdalina visus saldainius keleiviams ir tuščiu maišeliu nešinas sugrįžta į savo vietą.
Labai netradicinis poelgis. Ar jis šis tėtis visiškai bejausmis? Ne, jis yra valdymo meistras. Jis nepasakė vaikui nei vieno blogo žodžio, paprasčiausiai leido jam reikalauti savo, tačiau kartu pademonstravo, kad skandalas neveda prie laukiamo rezultato. Jis parodė, kad esmė glūdi ne pačiuose saldainiuose - jų negaila; suteikė galimybę pamąstyti apie tai, kaip galima pasiekti tai, ko norima. Jei vaikas gauna tokias pamokas, tai po penkerių metų draudimų nebereikia įmušinėti jėga - jis jau turi praktinius įgūdžius ir moka nustatyti ribas tarp to, kas galima, ir to, kas negalima.
Tačiau daugelis tėvų mano, kad mažas vaikas nesugeba įsisavinti auklėjimo pamokų, todėl jie jam leidžia viską. Ir tik po 5-6 metų vieną dieną pareiškia: "Tu jau toks didelis! Nesiožiuok, nelakstyk, neprašyk!" Tačiau netikėti draudimai vaikui atrodo visiškai nesuprantami ir sukelia tik baimę, nerimą, pasimetimą, nuoskaudą. Jis džiaugtųsi, galėdamas elgtis kaip didelis, bet nemoka. Augančius reikalavimus ir tėvų nepasitenkinimą jis suvokia kaip nelaimės signalą: anksčiau jis buvo mylimas, juo buvo žavimasi, dabar gi vis dažniau bara ir draudžia.
Žinoma, minėtas atvejis yra labai netradicinis ir mažai tikėtina, kad pas mus toks tėvo poelgis apsieitų be piktų komentarų. Be abejo, atsirastų daug "gerų" tetų ir dėdžių, kurie pasmerktų neduodantį saldainio tėvą, o juo labiau - paskutinį jo poelgį.
Auklėdami stenkitės neeksperimentuoti. Jei iki 5 metų jums nepavyko padėti vaikui nustatyti leistino - neleistino ribą, būkite kantrūs ir nenukrypkite į diktatą.
Savęs valdymas - tai prisiderinimas prie vaiko, ir, žinoma, tai padaryti ne visuomet pavyksta. Mes galime būti pasinėrę į save, prislėgti arba net kažko supykę, bet, leisdami savo emocijoms įsipinti į bendravimą su vaiku, mes keliame jam neįvykdomą užduotį atskirti tai, kas siejasi su juo, o kas ne. Greičiausiai, jis viską priskirs sau. Todėl geriau vaikui atvirai pasakyti apie savo išgyvenimus. Pavyzdžiui: "Man dabar labai liūdna, pažaisime šiek tiek vėliau, gerai?"Teisingumas sutvirtina tarpusavio santykius, moko kilnumo, garbingumo.
Teigiamas pastiprinimas visai nereiškia nuolatinio ar nepagrįsto liaupsinimo. Visų pirma, tai padeda vaikui tiksliai nustatyti pageidaujamą elgesį. Nei vienas dresiruotojas nedirbs su tigru, prieš tai nesušėręs jam tai dienai skirtos mėsos, ir neims, atsakydamas ne į tą veiksmą, atiminėti iš jo tik ką jam pasiūlyto kąsnio.
Jei nebus paskatinimo - pageidaujamas veiksmas nebepasikartos. Vaikas nėra kvailesnis už tigrą, bet paskatinimu jam tampa ne kąsnis, o dėmesingas santykis, tėviška meilė, šiluma. Ir tada jam vis mažiau reikės "tiesioginio prezidentinio valdymo" - nuolatinių šūktelėjimų, plūdimų, bausmių, bausmių ir t.t. su apeliavimu į jo "nesuvaldomumą".
Galbūt jūs susikursite kitą vaiko valdymo sistemą, kuriame visi paminėti dalykai užims kitas vietas. Tikrai neverta tikėtis, kad paėmus vieną - du elementus, galima išspręsti visus klausimus.
Ir pabaigai - auksinis raktelis apmąstymams - ištrauka iš R.Tagorės eilėraščio: "Kodėl užgeso žibintas? Aš jį užstojau savo apsiaustu, kad apsaugočiau nuo vėjo; tai todėl užgeso žibintas. Kodėl nuvyto žiedelis? Aš prispaudžiau jį prie širdies kankinamas meilės; todėl nuvyto žiedelis. Kodėl nuseko upokšnis? Aš užtvenkiau jį, kad pasinaudočiau juo; todėl nuseko upokšnis. Kodėl trūko arfos styga? Aš pamėginau išgauti garsą, kuris buvo ne jos jėgoms; todėl trūko arfos styga".
Bus tęsinys
