Pasak istorikų, šie rūmai reikšmingi ne tik dėl savo architektūros, bet ir dėl juose vykusių įvykių - nuo pirmosios nacionalinio radijo transliacijos 1925-aisiais iki branduolinės ginkluotės sumažinimo sutarties pasirašymo 1987 metais.
Pastato architektūra primena airių užmiesčio dvarą, o nepaprasta tai, kad jis yra ir prezidentūra, ir prezidento gyvenamoji rezidencija. Rūmuose taip pat yra muziejus, kuriame per dieną apsilanko apie 6 tūkst. žmonių.
Baltieji rūmai tvarkomi kaip prabangus viešbutis, kuriame su svečiais elgiamasi kaip su karaliais ir karalienėmis. Tačiau toks statusas turi ir trūkumų, pavyzdžiui, į juos įsikėlusi Nancy Reagan (Nensi Reigan) labai nustebo, kai tvarkos prižiūrėtojas atsiuntė jai sąskaitą už jos ir prezidento Ronaldo Reagano (Ronaldo Reigano) maistą - visai kaip viešbutyje. Clintonai taip pat periodiškai gauna tokias sąskaitas.
Svečiams už gyvenimą čia mokėti nereikia, bet tokios smulkmenos, kaip mėsainio užsakymas, jiems kainuoja.
Kai kurie prezidentai, pavyzdžiui, Harry Trumanas (Haris Trumenas), Baltuosiuose rūmuose jautėsi nejaukiai ir laikė juos kalėjimu. "Privatumo lieka labai nedaug. Prezidentas gali nerasti nė minutės pabūti vienas. Jei gyvenai šiuolaikinį gyvenimą ir buvai laisvas, gali būti sunku", pakomentavo istorikas Williamas Seale'as (Viljamas Silas).
Tačiau Baltuosiuose rūmuose yra daug pramogų - nuo baseino, kino teatro, kėglių salės iki specialiai B. Clintonui įrengto bėgimo takelio.
Baltuosius rūmus užsakė George'as Washingtonas (Džordžas Vašingtonas), bet jis čia niekada negyveno. Per 200 metų pastatas buvo du kartus smarkiai atnaujintas, pirmą kartą - britų pajėgoms jį sudeginus per 1812-ųjų karą, o antrą - H. Trumanui valdant, dėl netvirtų pastato konstrukcijų. Per pirmąjį remontą Rūmai buvo nudažyti baltai.
Kai į Rūmus atsikraustė pirmasis jų gyventojas ir antrasis JAV prezidentas Johnas Adamsas (Džonas Adamsas), tik pusė sienų buvo nutinkuota. Vandentiekis buvo įvestas po 30 metų, centrinis šildymas - 1835-aisiais, o elektra - 1891-aisiais. Vakarų sparnas buvo pristatytas Theodore'o Roosevelto (Teodoro Ruzvelto) laikais.
Savo istorijos pradžioje Rūmai buvo didžiausias pastatas Amerikoje. Juose yra 132 kambariai, iš jų 16 - svečių, viena pagrindinė virtuvė, šeimos virtuvė ir 31 vonios kambarys.
Per Antrąjį pasaulinį karą Baltųjų rūmų sienas buvo siūloma perdažyti maskuojamosiomis spalvomis. Savo žymę Rūmuose paliko kiekvienas prezidentas, bet, W. Seale'o žodžiais, architektas Jamesas Hobanas (Džeimsas Houbanas) savo kūrinį atpažintų.
Visi pakeitimai yra kruopščiai tikrinami, bet didžiausias "cenzorius" čia - visuomenė. "Prezidentas galėtų visus kambarius išdažyti kad ir rausvai, bet jam tektų išklausyti visuomenės nuomonę", sakė W. Seale'as.
Pasak H. Sidey, geriausi laikai Baltiesiems rūmams buvo Johno Kennedy (Džono Kenedžio) valdymas, nes tuo metu čia vyko elegantiški muzikiniai ir literatūriniai vakarai.
"Blogiausia buvo 1974-ųjų vasarą, valdant Richardui Nixonui (Ričardui Niksonui). Visi buvo priešiški vieni kitiems", sakė H. Sidey.
