Lietuvos visuomenė tapo individualistinė, teigia VDU docentė, sociologė dr. Jūratė Imbrasaitė: „Galvojau, kad mes mažesni individualistai, bet, palyginus rodiklius, mes jau praktiškai esame netoli Vokietijos lygio.“
Individualizmą sociologė apibrėžia kaip būklę, kai prioritetas teikiamas individo interesams, santykiai su kitais individais nėra labai stiprūs, o šeimos sudarytos tik iš tėvų ir vaikų. Tuo tarpu kolektyvinėse visuomenėse, kurios vyrauja Azijos šalyse ir, pavyzdžiui, Italijoje, šeimos yra išplėstinės. Čia šeima vadinami ir seneliai, pusbroliai, pusseserės, kiti giminaičiai.
Visuomenę sukausčiusi vienišumo pandemija
Didžiausia Lietuvos problema – vienišumo pandemija, sako atlikėjas Jurgis Didžiulis. Pasak jo, lietuviai serga vienišumo liga, kuri pasireiškia psichologiniais sutrikimais, kai žmonės nejaučia vienas su kitu ryšio.
„Šiais laikais mes manome, kad tik konkurencija mus gali vesti į priekį, – nuogąstauja atlikėjas. – Nėra susikalbėjimo, trūksta solidarumo, nėra pasitikėjimo visuomenėje.“
Vienas geriausių būdų spręsti šią problemą, pasak J. Didžiulio, yra bendravimas: „Teigčiau, kad reikia daugiau fizinio, tikro, šimtaprocentinio, neapriboto bendravimo. Tiek dėl mūsų psichologinės sveikatos, tiek dėl bendros aplinkos. Technologijos duoda tik paviršutiniškumą.“
Anot atlikėjo, koronaviruso pandemijos metu esame taip apsėsti baimės ir sveikatos poreikių tenkinimo, kad pamirštame svarbiausius dalykus.
„Bendrumo klausimas yra egzistencinis. Mes negalime jausti tikros pilnatvės, meilės, laimės, be kito žmogaus“, – akcentuoja J. Didžiulis.
Išsiskiria mažų miestų gyventojai
„Bendruomenė – tai žmonių būrys, kuris padeda vienas kitam išgyventi“, – sako aktorė, humoristė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė.
Pasak jos, bendruomeniškumas itin svarbus ir puoselėjamas mažesniuose miesteliuose, provincijose. Čia gyventojai į bendruomenes buriasi tam, kad išgyventų, sako aktorė, vienas į kitą jie kabinasi iš liūdesio.
Iš provincijos kilusi humoristė pasakoja, kad atvažiavus į didmiestį jai visuomet būna sudėtinga pritapti: „Aš gyvenu taip, kaip mane auklėjo. Įlipusi į autobusą aš iki šiol sakau „laba diena“ ir visas autobusas atsisuka galvodamas, kad aš su juo sveikinuosi. Aš išlipu ir sakau „ačiū, viso gero“.“
„Mano babytė sakydavo: „Kai tu gauni, pilnėja tavo delnai, o kai tu duodi – pilnėja širdis“, – prisimena V. Trečiokaitė-Mičiulienė. Pasak jos, nereikia sėdėti ir skųstis, kaip viskas yra blogai – reikia eiti ir kažką dėl to daryti.
Kunigas siunčia svarbią žinutę
Pasak kunigo Kęstučio Dvarecko, žmonės problemas dažnai ne sprendžia, o jas ignoruoja „užpildami kvaišalais arba pabėgdami iš realybės, kuri jiems nepatinka.“
Kunigas atkreipia dėmesį, kad vis daugiau žmonių renkasi „bėgti“ į virtualius gyvenimus: „Realybėje yra vieniši, kompleksuoti ir visaip kitaip kenčiantys, o virtualiai yra nesustabdomi, kalbūs, turtingi, kažko pasiekę. Kiti bėga į kvaišalą, ar jis būtų legalus ar nelegalus, ir nusiskausminimo ieško tenai.“
Tačiau sociologė J. Imbrasaitė pastebi, kad gyvas bendravimas nėra taip lengvai pakeičiamas, o virtualiame pasaulyje žmonės visgi linkę per ilgai neužsibūti.
„Tas virtualus pasaulis žmonėms irgi nusibosta. Manau, turėtų būti aukso vidurys: kažkiek naudojam ir tą virtualų pasaulį, kai jis mums reikalingas, ir taip pat turim ir bendravimą, nes bendravimo taip greitai nepakeisi“, – sako VDU docentė.
