Apie tai Laidoje „Delfi Rytas“ Tarptautinės tolerancijos dienos proga pasakojo ir socialinę kampaniją „Lygink rūbus“, ne žmones" pristatė socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas viešiesiams ryšiams Tomas Kavaliauskas.
„Kampanijai pradėti pasirinkome simbolinę dieną – tolerancijos dieną, kai raginame tikrai būti tolerantiškais, priimti kitokį, kitokios odos spalvos, kitokių pažiūrų, kitaip atrodantį, galbūt individualių poreikių turintį žmogų, kalbu apie neįgaliuosius, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas bei paaiškina, – stengiamės įvesti naują terminologiją, kad tai nėra negalia, o tik individualūs poreikiai. Žmogui tiesiog reikia pervažiuoti slenkstį ar įveikti keletą laiptelių – tai yra maži dalykai, kuriuos pakeitus, gyvenimas pasikeistų į daug geresnę pusę“.
Priimti žmones pagal tai, kokių jie turi kompetencijų
T. Kavaliauskas pasakoja, kad iniciatyvoje kalbama ir apie diskriminaciją pagal tautybę: „Mes daugiakultūrė tauta, iš tikrųjų amžių amžiais čia gyveno ir sugyveno daugybė tautų ir mes nepriėmėme jų kaip kažkokių kitokių, mokame tai daryti, tik galbūt reikia atnaujinti įgūdžius, keisti sampratas, tiesiog priimti tuos žmones tokius, kokie jie yra, pagal tai, kokių kompetencijų jie turi, ką gali“.
Jis pabrėžia, kad kitos tautybės žmogui atėjus į darbo pokalbį svarbu iš karto nevertinti jo pagal tam tikrą stereotipą ir neklijuoti etiketės – čigonas, romas bei dėl to nepriimti jo į darbą, bet visų pirma pagalvoti, kad galbūt tas žmogus yra puikus kažkokių įrenginių operatorius ir tą darbą atliks kuo puikiausiai, nepaisant jo tautybės.
Anot T. Kavaliausko, toks pat principas galioja ir situacijose su negalią turinčiais žmonėmis. „Sakykime, neįgalusis atvažiuoja su vežimėliu, jeigu pritaikysime jam aplinką, sukursime tinkamas darbo sąlygas, jis bus puikus specialistas. Nevertinkime jo dėl to, kad šiuo metu jis yra vežimėlyje“, – mintimis dalijasi socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas viešiesiems ryšiams.
Jis teigia, kad lygiai taip pat yra ir su priklausomybių žmonėmis. „Tai nėra nuosprendis. Jeigu žmogus, tarkime, gėrė kažkurį laiką, bet rado stiprybės ir valios išlipti iš to liūno, kabintis į gyvenimą, tai ištieskime jam ranką ir padėkime atsistoti abiem kojomis tvirtai ant žemės, – isitikinęs jis, – tokiu būdu prisidėsime prie valstybės kūrimo, prie darbo vietų kūrimo, žmonių įgalinimo, pasitikėjimo suteikimo jiems. Nevertinkime žmogaus praeities, tai jo randai, jis su jais ir tomis žaizdomis gyvens likusį gyvenimą, bet ne tu, kuris priimi jį į darbą. Tad palikime jo randus jam, bet suteikime šansą“.
Apie diskriminaciją Lietuvoje
Anot T. Kavaliausko, negalima sakyti, kad pokyčių, susijusių su diskriminacija dėl negalios, priklausomybių, tautybės ir kt., nėra, tačiau jie vyksta pamažu. „Tai yra tam tikrų įsitikinimų, sampratų, stereotipų dalykas, kuris nepasikeičia per dieną, savaitę, mėnesį ar metus, – teigia jis ir paaiškina, – turėjome ilgą okupacijos laikotarpį, per kurį daugeliu atveju žmogus nebuvo vertybė, tiesiog statistinis vienetas su tam tikra savo istorija, atsineštais patyriminiais dalykais ir pan., grįžę prie vakarietiškos kultūros, iš naujo mokomės kai kurių dalykų, kurie buvo savaime suprantami.
T. Kavaliauskas įsitikinęs, panaikinti tam tikrus stereotipus, sumažinti diskriminaciją yra kur kas sunkiau nei išlyginti rūbus. „Rūbus mes galime išlyginti, tai ne problema, nesvarbu, ar tai susilamdęs sijonas, kelnės, marškiniai, tai yra paprasta – vienas, du, trys ir padarėme. Bet tos stigmos, kurios yra, jos neišsilygina taip paprastai, turime įdėti įdirbio, pasistengti, turime priimti, mylėti savo artimą ir tokiu būdu suteikti jam antrą galimybę eiti ir pamažu kabintis į gyvenimą“, – įžvalgomis dalijasi Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas viešiesiems ryšiams.
Pokyčiui reikia visai nedaug
T. Kavaliauskas teigimu, statistika liudija, kad, pavyzdžiui, per tris šių metų ketvirčius darbo rinkoje buvo įdarbinta maždaug 6000 tūkstančiai neįgaliųjų. Anot jo, tai yra nemažas skaičius, tačiau įvertinant tai, kad Užimtumo tarnyboje yra įsiregistravę maždaug 150 000, tai santykinai nėra daug. Vis dėlto, kaip teigia socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas, tai – žingsnis į priekį.
„Tai yra pavyzdžiai, kurie parodo, kad tie žmonės nėra užsidarę savo kambariuose, butuose, negali išvykti, negali išeiti. Jie lygiai taip pat nori būti naudingi šioje visuomenėje, prisidėti prie jos, prie gerovės valstybėje kūrimo, – teigia T. Kavaliauskas ir pabrėžia, – nebūtinai jiems reikia užkrauti didelių neįsivaizduojamų darbų, jie gali būti kad ir labai siauros srities specialistai, puikiai atlikti darbą, tuomet mes suteiksime jiems šansą ir galėsime turėti puikų tolerantišką kolektyvą, kuris priima tuos žmones, mato negalią, kuri netrukdo, ir kuriame kuo puikiausiai visi sugyvena“.
T. Kavaliauskas įsitikinęs, kad pokyčiui reikia visai nedaug: „Reikia tik mažyčių dalykėlių – pašalinti slenkstį, sumažinti laiptelių skaičių, įrengti įvažą, tai nekainuoja beprotiškų pinigų, bet kuria didžiulę vertę tam žmogui, tam tikrai bendruomenei ir visai mūsų visuomenei“.
Prie tolerancijos skatinimo prisideda įvairios įmonės, organizacijos
Vis dėlto pokyčiui reikia dviejų pusių – žmogaus, kuris nori įsidarbinti ir darbdavių. Yra suprantama, kad dalis žmonių kuria verslą, verslui svarbus pelnas, ir jeigu vienas darbuotojas kažkodėl jam kainuos daugiau nei kitas, natūralu, jog jis, kad ir kokios gražios ir geros visuomenės norėtų, galbūt rinksis tą lengvesnį, paprastesnį variantą. Todėl natūraliai kyla klausimų: kaip reaguoja darbdaviai? Ar iš tikrųjų mąstymas jau yra prasiplėtęs?
T. Kavaliauskas, atsakydamas į šiuos klausimus, teigia, kad yra labai socialiai atsakingų darbdavių, pavyzdžiui, kai kampanijai „Lygink drabužius, ne žmones“ buvo sukurta svetainė „Nelygink.lt“ ir prie iniciatyvos buvo pakviesta prisijungti įvairių organizacijų, iš karto be diskusijos prisijungė daugybė įmonių ir institucijų. Tai praėjusio amžiaus įsitikinimų žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi tam tikrais stereotipais. Ar šiandien to reikia darbo rinkai?, – klausia T. Kavaliauskas ir paaiškina, – matome, kas darosi. Krūva darbo vietų, kurios yra neužpildytos. Ar visada reikia tik žmogaus, kuris ateitų į tą poziciją ir įvykdytų visus keliamus uždavinius 100 procentų? Galbūt galėtų ateiti du žmonės ir net už tuos pačius pinigus? Manau, kad tai ne pinigų klausimas, tai labiau yra suformuotų įsitikinimų, stereotipų, atsineštų iš tos visuomenės, visuma. Jeigu šiek tiek pakeičiame vieną dalyką, jau matome pasaulį kitomis spalvomis. Reikia labai nedaug“.
Kas yra daroma Lietuvoje?
T. Kavaliauskas sako, kad kalbant apie šios srities teisinį reguliavimą ir teisinę bazę pokyčiai vyksta, tačiau lėčiau, nei visi norėtų. „Natūralu, kad jeigu atsiranda tam tikros nuostatos, tam tikras teisinis reguliavimas, tai daro įtaką ir iš karto atneša tam tikrą pasipriešinimą, tad to nesiekdami, einame pamažu“, – teigia jis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas įvardija, ko Lietuvoje yra imamasi, siekiant palengvinti tų žmonių, kuriems dėl tam tikrų priežasčių yra sunkiau surasti darbą įsiliejimą į rinką. Jis pamini Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkus, kurie su tuo dirba. „Jeigu žmogus turi priklausomybių, jo tiesiai klausiama: „Žmogau, ar tu nori keltis ir eiti, ar nori ir toliau būti tik statistiniu vienetu Užimtumo tarnyboje?“ Jeigu jis sako ne, jam suorganizuojamas priklausomybių gydymas, jis gali išlipi iš bėdos, jeigu rodo iniciatyvą, jam yra siūlomas darbas, galbūt reikia persikvalifikuoti, galbūt reikia dar kažkokių dalykų, kurie sustiprintų jo kompetencijas“, – paaiškina T. Kavaliauskas, ir priduria, – prašau, pirmyn, darbo pasiūlymų šiandien yra daugybė, lieka tik išsirinkti ir pradėti dirbti“.
Anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjo, šį darbą puikiai atlieka ir savivalda. „Pavyzdžiui, Joniškio savivaldybė, kurios meras sukviečia Užimtumo tarnybos atstovus, darbdavius, bedarbius, ir tiesiog jų klausia „Ką tu veiki, kodėl, pavyzdžiui, jau n metų esi Užimtumo tarnyboje, ko tau trūksta? Ar dirbi šešėlyje?“ ir atsako: „Gerai, jeigu dirbi šešėlyje, tai yra tavo pasirinkimas, tada susitaikyk su tuo, kad gali negauti tam tikrų socialinių paslaugų, galbūt net ir kažkokių pašalpų ar dar kažko, nes tu apgaudinėji valstybę, kodėl tu taip elgiesi?“, – vieną iš pavyzdžių pateikia T. Kavaliauskas ir sugrįžta prie priklausomybių žmonių, – tas pats meras sako: „Klausyk, čia yra išsprendžiamas dalykas, jeigu tu turi valios, mes tau padėsime, organizuojame, einame, gydome“.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjo, po tokių iniciatyvių tie žmonės, kad ir dirbdami nekvalifikuotą darbą, uždirbdami minimaliausius atlyginimus, vėliau ateina ir dėkoja, sakydami: „Ačiū, jūs manimi patikėjote, jūs man davėte antrą šansą ir aš pamačiau, kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, čia ne piniguose esmė, mano žmona džiaugiasi, kad aš grįžtu namo blaiviomis akimis, mano vaikai džiaugiasi, kad aš įsitraukiau į gyvenimą“.
T. Kavaliauskas įsitikinęs, kad tai yra kompleksinė problema – ji nuo šeimos mažos ląstelės ateina iki visuomenės gyvenimo, iki mokesčių mokėjimo, įsitraukimo į darbo rinką ir kitų dalykų.
„Aš kviečiu šią savaitę ateiti į darbus sulamdytais, suglamžytais sijonais, kelnėmis, švarkeliais, nebijokime parodyti, kad esame tolerantiški, priimame kitus, nebijome būti greta su romu prie to paties stalo, nebijome įsileisti į savo įmonę neįgaliojo, nebijome priklausomybių žmogaus, nepaisant to, kad ant jo veido yra įspaudas, – mintimis dalijasi T. Kavaliauskas ir akcentuoja, – nebijokime keistis, keisime save, keisime mūsų mažą bendruomenę, pamažu ir valstybę. Prie to galima prisidėti labai paprastai. Šią savaitę atėję susiglamžę, nelygintais rūbais, mes parodome, kad esame kitokio mąstymo ir kitokio požiūrio į žmogų, vertiname jo kompetencijas, o ne tai, kaip jis atrodo, kažką gali ar negali“.
