Eurostat duomenimis, aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje turi 56 proc. visų 25–34 metų amžiaus žmonių, o Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva pasaulyje užima 4 vietą pagal daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių minėtoje amžiaus grupėje.
Diskusijų festivalyje „Būtent“ Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas, SEB banko vadovė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Vytautas Kučinskas bei „Delfi“ iniciatyvos „Tvari Lietuva“ vadovė Rugilė Matusevičiūtė diskutavo, ko vertas lietuviškas aukštojo mokslo diplomas.
Ne kiekybė, o kokybė
Nors Lietuva pagal diplomuotų žmonių skaičių pirmauja Europoje, G. Jakštas sako, kad šį faktą reikėtų vertinti dviprasmiškai: „Patys suprantame, kad už diplomų nestovi reikalingos žinios. Prieš metus stojantiesiems buvo iškelti minimalūs reikalavimai, nes negalima įgyti geros kokybės aukštojo išsilavinimo, jeigu bendrasis išsilavinimas turi milžiniškų spragų. O aukštųjų mokyklų finansavimo modelis vedė į tai, kad reikia surinkti visus. Tai yra ir išgyvenimo strategija, nes mažėjo abiturientų kiekis.“
S. Gutauskaitė-Bubnelienė pastebi, kad ne ką mažiau aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių yra ir Norvegijoje (52 proc.), Švedijoje (beveik 50 proc.) bei Danijoje ar Nyderlanduose. Todėl, anot pašnekovės, Lietuvos pirmavimas šiuo aspektu nebūtinai yra blogas ženklas, tačiau reikėtų susifokusuoti į mokslo kokybės gerinimą.
Jai linkęs pritarti ir V. Kučinskas. „Tai, ką mokomės, dažnai yra studijų dalykų kratinys. Tai nėra studijų programa. Labai dažnai trūksta tam tikros dermės“, – sako jis. Pasak V. Kučinsko, ši problema kilo dėl to, kad aukštosios mokyklos, norėdamos prisitraukti kuo daugiau studentų, masiškai „kepė“ naujas studijų programas, nepagalvodamos apie suteikiamo išsilavinimo kokybę.
Mokytis visą gyvenimą
SEB banko vadovė atkreipia dėmesį, kad diplomas – tik pirmas žingsnis, pradedant ilgą ir nuolatinį mokymosi procesą.
„Negalime sakyti, kad diplomu pasibaigia ir žmogaus tobulėjimas. Pavyzdžiui, SEB darbovietėje neužtenka tik aukštojo mokslo suteiktų žinių ir kompetencijų, nes yra specialybių, kurioms universitetas studentų net nespėja paruošti, – sako pašnekovė, pridurdama, kad darbdaviams tenka kurti kompetencijos centrus ir kitaip edukuoti naujus darbuotojus. – Diplomas yra tik pirmas žingsnis, patvirtinantis jaunuolio ar jaunuolės norą bei sugebėjimą mokytis ir tobulėti. Šiandien svarbiau kalbėti ne apie diplomą, bet apie tai, kaip visuomenė turėtų išmokti nuolat tobulėti, keistis, įgyti naujas kompetencijas, persikvalifikuoti.“
Savo ruožtu R. Matusevičiūtė išskiria diplomų infliacijos terminą: „Beveik visi Lietuvoje turi diplomus, todėl jų vertė natūraliai tampa nebe tokia didelė. Juokaujama, kad netgi norint dirbti valytoju ar kasininku reikia turėti bakalauro laipsnį. Tai visiems kitiems darbams tuomet jau reikia magistro laipsnio. Iš baimės, kad turėdami tik bakalauro diplomą rinkoje niekuo neišsiskirs, žmonės renkasi įgyti ir magistro laipsnį.“
Tokią prabangą sau leisti gali ne visi
Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad studijuoti šiais laikais – prabanga. R. Matusevičiūtė mano, kad studijuoti dabar gali tik tie, kuriems artimieji gali duoti pinigų pragyvenimui.
„Studijuoti yra prabanga. Tai ironiška, nes pastatome jaunuolius į poziciją, kad pabaigti bakalaurą yra kone būtina. Tačiau jiems atvykus į Vilnių paaiškėja, kad bendrabučiuose vietų nėra, o nuomotis butą yra per brangu, – kalba „Tvari Lietuva“ vadovė. – Paskaitos studentams kartais trunka nuo 9 val. ryto iki 21 val. vakaro. Man pačiai dėstytojai ne kartą yra sakę, kad aš negaliu dirbti, nes studijos yra mano darbas. Vadinasi, dirbti geriausiu atveju gali pusę etato. Kaip studentui pragyventi, dirbti, gerai mokytis ir dar gauti kokybišką išsilavinimą? Peršasi vienintelė mintis, kad turime elitistinį požiūrį į moksleivius ir studentus – gali studijuoti, jei yra, kas tau duos pinigų pragyvenimui.“
Reaguodamas į pašnekovės susirūpinimą, Švietimo viceministras tvirtina, kad ši problema aktualiausia šiek tiek žemesnes nei vidutines pajamas gaunančių šeimų vaikams.
„Jei pajamos yra tikrai mažos, tada atsiveria galimybės į įvairias socialines stipendijas ir paramas. Jei nesiekia apie 300 eurų asmeniui, galima gauti 300 eurų vertės socialinę stipendiją, o pasirenkus prioritetę studijų programą, visu laikotarpiu gaunama 300 eurų skatinamoji stipendija. Taip pat iš savivaldybės galima gauti kompensaciją būstui (iki 270 eurų) bei vienkartines išmokas, – vardija G. Jakštas. – Tačiau, jei pajamos yra jau šiek tiek aukštesnės (bet žemesnės už vidutines), dingsta prieiga prie visų kompensacijų. Socialinės dimensijos „viršus“ apsirūpina pats, apačia pasirūpiname mes, o vidurys lieka užmirštas. Čia ir yra problema, ties kuria dirbame.“
Siekiama, kad studijuojančių žmonių struktūra nesiskirtų nuo visuomenės struktūros – kad studijuoti galėtų įvairios grupės, priduria V. Kučinskas. „Socialinės dimensijos plane numatyti tam tikri finansiniai, informaciniai veiksniai, kad esančius skirtumus sutvarkytume pozityvios diskriminacijos būdu, – sako jis. – Buvome likę vieni iš paskutinių Europoje, kurie į aukštąjį mokslą jaunuolius priiminėjo tik pagal akademinius rezultatus, o visi kiti faktoriai (socialinė padėtis, profesinė patirtis, t. t.) niekur neatsispindėjo.“
Taip pat viceministras tvirtina, kad studentams, norintiems dirbti, praktiškai visos aukštosios mokyklos yra sudariusios galimybę susidaryti individualų paskaitų grafiką bei studijuoti ištęstiniu būdu. Tačiau tokį kelią renkasi tik maža dalis studentų, neslepia G. Jakštas, nes jaunuolių nežavi mintis į paskaitas vaikščioti ilgesnį laiką už kurso draugus.
Atkreipia dėmesį ir į profesines mokyklas
Diskusijos dalyviai Lietuvoje pastebi ir profesinio mokymo problemą.
„Proporcija tarp aukštojo ir profesinio mokslo Lietuvoje yra išsikreipusi, – teigia Švietimo viceministras. – Kelio iš profesinių mokyklų į aukštąjį beveik nėra. Matome tik vienetus, kurie po profesinio mokymo įstoja į aukštąjį, bet tūkstančius, kurie po aukštojo stoja į profesines. Kelias turėtų būti atvirkščias.“
Be to, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas atkreipia dėmesį į visuomenėje vyraujančią stigmą, kad „profesinė mokykla yra nelygis“. Jo teigimu, neaišku, kiek dar reikės laiko, kad pasiektume Vakarų Europos lygį ir profesinis išsilavinimas būtų laikomas naudingu bei garantuojančiu ateitį.
