Hondūras yra Centrinės Amerikos valstybė, kuri ribojasi su Nikaragva, El Salvadoru ir Gvatemala. Šiai teritorijai yra įprasta susidurti su tokiais orų ekstremumais, tačiau pastaruoju metu šios krizės tampa vis dažnesnės.
„Seniau tai būdavo vienas didesnis uraganas per 10 metų, o dabar – 10 uraganų per vienerius metus“, – laidoje „Delfi Rytas“ pasakojo R. Matusevičiūtė.
2020 m. vienas po kito savaitės skirtumu šalį nusiaubė du ketvirtos ir penktos kategorijos uraganai: Eta ir Jota. Nelaimių metu vėjo greitis siekė net 230 km/h, kritulių kiekis – 63 cm. Uraganų sukelti potvyniai ir nuošliaužos nusinešė 189 žmonių gyvybes, daugiau nei 400 tūkst. atsidūrė prieglaudose. Jungtinių tautų vertinimu, vien Etos uragano sukelta žala Nikaragvoje buvo įvertinta 738 mln. dolerių, visoje Centrinės Amerikos teritorijoje ši suma siekė 5 mlrd. dolerių.
Sudėtinga situacija šalyje išlieka iki šių dienų: gyventojai ir toliau alinami sausrų, potvynių bei audrų.
„Kartu su vokiečių organizacija „Romero Initiative“, Lietuvos gamtos fondo iniciatyva „Klimatosūkis“ ir ES iniciatyva „Game On“ vykome į Hondūrą išgirsti vietinių žmonių istorijas.
Kelionės metu tyrinėjome beveik visą Hondūro valstybę: potvynių skalaujamas ir dėl pakilusio jūros lygio kenčiantį Sedenjo; dėl nuošliaužų daug namų netekusią bendruomenę La Džiuljen, vietinių vadinama „Pavojaus zona“ . Taip pat La Reina miestelį, kuriame nuošliaužos nusinešė didelę dalį namų“, – kelionės įspūdžiais dalinosi „Tvari Lietuva“ vadovė.
Pašnekovė neslėpė, kad kelionė buvo emociškai intensyvi: teko susitikti su daugybe vienišų mamų, kurių vyrai išvyko uždirbti pinigus svetur.
„Kai kurios jų turi dešimt vaikų, gyvena miesteliuose be gėlo vandens, be maisto, be darbo, nemoka skaityti, rašyti. Tuo pačiu dar yra valdžios slapta priverčiamos pasirašyti dokumentus, kad atiduoda savo žemes ir taip toliau. Tad istorijos tikrai liūdnos ir skaudžios, bet tuo pačiu ir labai įkvepiančios bei parodančios, kad klimato kaita dar tikrai nėra išspręsta ir kiekvienas iš mūsų dar turime kam padėti ir ką padaryti“, – sakė R. Matusevičiūtė.
Didelę įtaką padarė verslas
Nors jūros lygis kyla visame pasaulyje, tačiau šiame regione pakrančių degradavimą spartina dar vienas vietinis veiksnys: dideli mangrovių miškų plotai buvo sunaikinti, kad juose atsirastų pramoninės krevečių fermos, kurios išplito net saugomuose rezervatuose, rašo „The Guardian“.
Mangrovės yra labai svarbios sveikoms ir atsparioms pakrantėms. Tvirti medžiai saugo pakrantes nuo audrų ir potvynių, o susipynusios šaknys padeda išvengti erozijos, nes stabilizuoja žemę ir smėlį. Šie miškai yra svarbūs jūrų biologinei įvairovei, teikiantys maistą, švarų vandenį ir prieglobstį žuvims bei bestuburiams, tokiems kaip krabai, omarai ar krevetės.
Daug Hondūre sugaunamų krevečių eksportuojama į JAV ir Jungtinę Karalystę, kur jos parduodamos didžiuosiuose prekybos centruose, įskaitant „Waitrose“, „Sainsbury's“ ir „Marks & Spencer“.
„Pramonė naikina didžiulius mangrovių plotus, žadėdama plėtrą, tačiau iš tikrųjų sukuria labai mažai darbo vietų ir didina skurdą, nes riboja vietinių gyventojų galimybes žvejoti“, – sakė vietinės jūrų apsaugos organizacijos „Coddeffagolf“ direktorė Dina Morel.
Krevečių pramonė pietų Hondūre pradėta plėtoti dar 1970 m., todėl po kelių intensyvios veiklos dešimtmečių septyni mangrovių miškai, užimantys daugiau kaip 60 tūkst. hektarų, buvo paskelbti saugomais rezervatais. Vis dėlto, pusė šios saugomos teritorijos buvo sunaikinta dar iki 2010 m. Pasak D. Morel, saugomose teritorijose yra įprasta išduoti leidimus krevečių fermų veiklai plėsti, o už aplinkosaugos pažeidimus baudžiama retai, nes pareigūnai tikisi naudos iš pelningo verslo.
Hondūras taip pat buvo pirmoji šalis, 1904 m. praminta „Bananų respublika“ po to, kai amerikiečių valdoma vaisių įmonė „United Fruit Company“ (dabar „Chiquita“) pradėjo plėsti savo veiklą šioje šalyje. Bendrovė mainais į žemės plotus bananų auginimui Hondūre tiesė kelius, geležinkelius ir statė uostus visoje šalyje. Vėliau, norėdami destabilizuoti valstybės politinę sistemą, „United Fruit Company“ vadovai tiekė ginklus kovinėms grupuotėms, nusiteikusioms prieš vietinę valdžią, rašoma „The Economist“.
Visi šie veiksniai lėmė Hondūro priklausomybę nuo užsienio verslų ir stabdė ekonominę nepriklausomybę. Šiuo metu šalyje bananų verslas vis dar yra gajus – Lietuvos parduotuvėse randami Chiquita atkeliauja iš Hondūro La Lima gyvenvietės ar kitų Centrinės Amerikos valstybių.
Klimato teisingumas: išsivysčiusios šalys atsakomybės vengia
Kaip teigia klimato teisingumo teorija, klimato kaita paveikia šalis ir gyventojus, kurie prie šios problemos prisideda mažiausiai. Hondūras sukuria 8 kartus mažiau metinių iškastinio kuro deginimo emisijų nei Vokietija. Dar 2009 metais vykusiame Kopenhagos klimato susitikime buvo susitarta išmokėti 100 mlrd. eurų kaip pagalbą nukentėjusioms globalių pietų šalims kasmet, pradedant 2020 m. Šios išmokos dar nepasiekė nei vienos nukentėjusios valstybės.
„Klimato teisingumas yra apie tai, kad tos valstybės, kurios išmeta daugiausiai šiltnamio dujų emisijų (Amerika, Europa bei Azijos valstybės) yra atsakingos, jog nukentėjusios šalys gautų reikiamą paramą, pagalbą ir kompetencijas vystytis efektyviai. Tai nebūtinai reiškia siųsti pinigus – galima siųsti ekspertus, savanorius, kurie padės vystyti tas valstybes ir joms atsistoti ant kojų po klimato kaitos bei padėti joms gyventi oriai ir laimingai“, – sakė „Tvari Lietuva“ vadovė R. Matusevičiūtė.
Anot jos, klimato teisingumas nėra vien tik altruistiška pagalba. Jos teigimu, klimato kaitos situacijai pasaulyje prastėjant, matysime didėjančius migrantų kiekius į šalis, kuriose klimatas yra draugiškesnis. Dauguma Hondūro gyventojų Ameriką įvardija savo „svajonių šalimi“, vis dėlto klimato migracija paveiks tiek Europą, tiek Lietuvą.
Kaip anksčiau rašė „Tvari Lietuva“, vien 2021 m. 137 šalyse bei teritorijose dėl klimato kaitos poveikio ir padarinių migravo beveik nei 24 mln. žmonių. Prognozuojama, kad jei nebus imtasi pakankamų veiksmų, iki šio amžiaus pabaigos savo gyvenamąją vietą dėl besikeičiančio klimato bus priversti palikti maždaug 3 milijardai planetos gyventojų.
Pasak Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovės Renatos Kuleš, keturi iš dešimties perkeltų asmenų būna priimami itin klimato kaitos pažeidžiamose šalyse. Čia jie kartu su priimančiomis bendruomenėmis dažniausiai gyvena nesaugiomis sąlygomis, panašiomis į tas, nuo kurių bėgo.
„Centrinės Amerikos „sausajame koridoriuje“, besitęsiančiame nuo Gvatemalos iki Kosta Rikos šiaurės, smulkūs ūkininkai, bėgantys nuo sausros ir audrų, dažnai persikelia į netoliese esančius miestus, bet čia susiduria su gaujomis, taip pat juos užklumpa potvyniai“, – teigė R. Kuleš.
Dėl tiesioginių klimato kaitos priežasčių, tokių kaip jūros lygio kilimas ar dykumėjimas, šiuo metu migracija pasaulyje praktiškai nevyksta, teigia Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos grupės patarėja Judita Liukaitytė-Kukienė. Vis dėlto yra stebimi persikėlimai šalių viduje dėl klimato kaitos padarinių, pavyzdžiui, vis dažniau pasitaikančių sausrų.
Jungtinių tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro duomenimis, kiekvieną dieną per sieną su Gvatemala vidutiniškai iš šalies išvyksta apie 300 žmonių. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, po uragano Eta beveik 250 tūkst. gyventojų persikėlė į kitus šalies miestus, o kiek daugiau nei 180 tūkst. išvyko svetur.
