Ekonomika, kuri turėtų būti ant bangos, bet dar nėra: ekspertų manymu, tai – geriausia, kas galėtų nutikti Lietuvai

Lietuva siekia, kad iki 2025 metų 12 proc. šalies ekonomikos taptų žiedine, tačiau ekspertai į tokį tikslą žvelgia skeptiškai ir netiki, kad mums gali pavykti to pasiekti. Vis dėlto, žiedinės ekonomikos principu veikiančių verslų šalyje išties galime sutikti vis dažniau – ko iš jų galime pasimokyti ir kaip jiems sekasi užtikrinti produktų ilgaamžiškumą? Apie tai buvo kalbama viename iš „Delfi“ konferencijos „Tvarumo kursas“ pranešimų.

Kad daiktai nedūlėtų sandėliukuose, o būtų intensyviai naudojami daugybės žmonių

Kokie yra pagrindiniai žiedinės ekonomikos principai? Kaip aiškina VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius, tai yra sugebėjimas medžiagas ir daiktus išlaikyti kuo ilgiau naudojamus, kad jie netaptų atliekomis ir nevirstų CO₂ išmetimais per kaminą deginimo gamykloje.

„Žiedinė ekonomika gimsta gamintojo, paslaugos tiekėjo arba jų samdomo dizainerio galvoje, kuomet priimami sprendimai, iš ko bus gaminamas daiktas. Ar tai bus atsinaujinančios medžiagos ar medžiagos, kurias bus galima naudoti ilgai, ar tas daiktas bus lengvai išardas ir pataisomas, atnaujinamas, kad tarnautų dar dvigubai“, – sako jis.

Anot D. Tracevičiaus, ne tik daiktai, bet ir paslaugos gali būti žiediškos. Tai gali būti įvairūs paslaugų modeliai, kurie skatina intensyviai naudoti daiktus daugybės žmonių vienu metu, užuot palikus tuos daiktus dūlėti sandėliukuose.

Lietuva siekia tikslo, kad iki 2025 metų 12 proc. šalies ekonomikos turi tapti žiedine. Tačiau D. Tracevičius netiki, kad šio tikslo mums pavyks pasiekti. Vertindamas situaciją, jis sako, kad turime 0 šansų dėl vyriausybės ir tam tikrų ministerijų neveiklumo. Vis dėlto, žvelgiant įmonių mastu, jis pastebi įkvepiančių žiedinės ekonomikos pavyzdžių.

„Pavyzdžiui, negaliu nepaminėti „Cup Cup“ – tai mažytis startuolis, kuris sako: „ei, ne perdirbamos pakuotės yra esmė, o daugkartinės“. Perdirbimas, vėlgi, susijęs su poreikiu kažkur jas vežti, perdirbinėti, smulkinti, iš naujo lieti, tenka net iš naujo kirsti medžius. To tikrai nereikia, kai dalykai yra daugkartiniai“, – sako D. Tracevičius.

Jo teigimu, taip pat geras žiedinės ekonomikos pavyzdys yra elektromobilių nuoma. Jos esmė – jeigu gyventojui būnant mieste prireikia kur nors skubiai nuvažiuoti, jis gali pasiimti elektromobilį, nukeliauti iš vienos vietos į kitą ir palikti automobilį, kur juo galės pasinaudoti kitas žmogus. Pasak D. Tracevičiaus, tokį dalinimosi principą naudinga taikyti ne tik su elektromobiliais: kam laikyti sandėliukuose daiktus, kurie renka dulkes, kai gali tą patį grąžtą, fotoaparatą ar dar kažką pasiimti?

Neturėjimas kuo apsirengti pamėtėjo tvaraus verslo idėją

Viena iš sričių, kurioje svarbu siekti tvarumo – greitoji mada ir tekstilės pramonė, kuri labai prisideda prie klimato kaitos, aplinkos taršos, dirvožemio taršos problemų ir žmonių išnaudojimo. Vienas iš tvarių sprendimų pavyzdžių šioje srityje – META tvarios mados namai. Jų verslo vystymo vadovas Laimonas Burneckis sako, kad idėja įkurti tokius mados namus kilo kasdieniškoje situacijoje.

„Idėja kilo mano žmonai žiūrint į savo spintą. Kaip visada, moteris sako, kad neturi ką apsirengti, nors spinta realiai lūždavo nuo drabužių. Gaila juos išmesti – kur dėti? Taip gimė idėja atidaryti komiso pagrindu veikiančią parduotuvę Klaipėdoje. Tik paskui supratome, kad tai, ką mes darome, yra labai tvaru ir daug prisideda prie mūsų miestų užterštumo mažinimo“, – sako L. Burneckis.

Įkūrus testinę parduotuvę Klaipėdoje, po metų atidaryta antroji parduotuvė Klaipėdoje, dar po pusės metų parduotuvė atsirado ir Vilniuje, o dar po pusmečio įsikūrė ir ketvirtoji.

„Šiuo metu turime keturias parduotuves ir tai ne galutinis mūsų tikslas. Mūsų tikslas yra turėti 20 nuosavų parduotuvių Lietuvoje ir 20 frančizės tipo parduotuvių. Kaip tai pavyks įgyvendinti, parodys gyvenimas, bet tikslus sau reikia kelti didelius, nes tik tada mes darysime labai didelę įtaką žiedinei ekonomikai ir Lietuvos švarinimui“, – sako L. Burneckis.

Jis skaičiuoja, kad per vis META veikimo istoriją pavyko išsaugoti beveik 50 tūkst. vienetų drabužių, kurie sudarytų 2 didelius sunkvežimius ir svertų 20 tonų. Džinsams pagaminti reikia apie 70 litrų vandens – taigi, pirkėjams įsigijus ne naujus, o dėvėtus džinsus, META pavyko išsaugoti 200 tūkst. litrų vandens.

Anot L. Burneckio, kai bus pasiektas užsibrėžtas parduotuvių skaičiaus tikslas, bus galima kas mėnesį išsaugoti po vieną sunkvežimį drabužių, o per metus į ekonomiką sugrąžinti apie 300 tūkst. vienetų rūbų.

„Mes nepriimame bet ko ir kruopščiai atrenkame, kad tai būtų nenudėvėtas rūbas, tinkantis dar kartą jį panaudoti. Iš tikrųjų, mes šiandien esame priverti tvarumą kombinuoti kartu su pigumu, nes pats tvarumas nėra toks „ant bangos“, kaip mes tikėjomės, kad visi tuoj puls būti tvariais. Deja – pas mus tvarumas kainuoja pigiau. Mūsų priimami ir pardavinėjami daiktai yra truputį dėvėti, o, lyginant analogiškų naujų drabužių kaina, pas mus jų galima įsigyti net 10 kartų pigiau“, – sako L. Burneckis.

Žiedinė ekonomika – geriausia, kas galėtų nutikti Lietuvai

Nors tvarumo idėjų vis daugėja, jomis užkrėsti visą visuomenę ne taip paprasta – deja, bet savo įpročius nori keisti ne visi. D. Tracevičiaus manymu, tvarumo įpročių skatinimas visuomenėje turėtų prasidėti nuo to, kad tvarioms idėjoms sistemiškai būtų sukurta pirmenybė.

„Dalis visuomenės neturi laiko susimąstyti apie tai ir tiesiog gyvena savo gyvenimus, kas nėra blogai. Bet geriausia, kai yra sistema, kad tie, kas apsirūpina naudotais drabužiais, daro gera ir jiems turėtų būti pirmenybė. Ji gali būti sukurta sistemiškai įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, nauji rūbai galėtų būti apmokestinami. Juk už milžiniškus tekstilės atliekų kalnus moka visi gyventojai. (…) Lietuvoje yra keletas įspūdingų ryklių, kurie atveža daugumą greitosios mados drabužių, bet jie visą atsakomybę permeta vartotojams ir savivaldybėms“, – sako D. Tracevičius.

L. Burneckis pastebi, kad ne visi žiedinės ekonomikos pavyzdžiai daro vien teigiamą įtaką.

„Pavyzdžiui, įvežami į Lietuvą dėvėti rūbai iš kitų šalių. Kitos šalys tiesiog perkelia savo problemas į mūsų šalį. Tie drabužiai dažnai būna tokie pigūs – po eurą, pusę euro. Ir tada žmonės perka, reikia jiems to ar nereikia. O finalas yra ten pat, tame pačiame mūsų sąvartyne. Latvija eina tuo keliu, kad jie jau apmokestino įvežamų rūbų kilogramus. Manau, kad Lietuvoje irgi turime kažką su tuo daryti, nes įvežami kiekiai yra milžiniški“, – sako L. Burneckis.

Tuo metu D. Tracevičius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje praktiškai negaminama tekstilės, taip pat daugybės elektronikos daiktų ar plastiko pakuotėms – jis yra atvežamas. Todėl mums svarbu pasirūpinti tuo, kad ne kuo daugiau vežtume, o kuo daugiau taisytume ir naudotume pakartotinai.

„Kuo daugiau mes sugebėsime sukurti tokių sistemų, kaip prekyba drabužiais, kurie sukasi – tai reiškia darbo vietas. Jeigu mes turėsime daugkartines pakuotes, mums nereikės įsivežti plastiko iš kažkur kitur, o tas pakuotes kažkas plaus ir grąžins naudoti atgal, taip irgi bus sukuriamos darbo vietos. Taip pat su elektronine technika, kuri Lietuvoje negaminama – bet jeigu bus taisoma, turėsime naujas darbo vietas, mažiau poreikio įvežti, daugiau naudoti tai, ką turime. Mums tai yra pergalė ir nauda, Lietuvai ir jos ekonomikai. Ir aš tikiuosi, kad pagaliau Aplinkos ministerija ir Ekonomikos ministerija išgirs, kad žiedinė ekonomika Lietuvai yra geriausia, kas gali būti, nes mes nesame žaliavų ar gamybos gigantai“, – teigia D. Tracevičius.