Perkant kojines, nuo plastiko valomas vandenynas
Prieš pusantrų metų Darija Ilevičiūtė-Zaveckienė kartu su keliais bendraminčiais pradėjo vystyti savo prekės ženklą „Ūkai“. Ji norėjo, kad jos sukurtos kojinės būtų tvarios ir kuo nors naudingos aplinkai.
„Sužinojau apie tokią inovaciją – perdirbto plastiko verpalus, kilo idėja sukurti kojines, kurias gaminant naudojami perdirbto plastiko buteliukų verpalai“ – kaip kilo idėja pradėti naują verslą dalijasi „Ūkai“ įkūrėja ir pabrėžia, – remiame Plastic Bank organizaciją, kuri valo plastiką iš vandenynų, žmogus, nusipirkęs vieną kojinių porą, išvalo 51 plastiko buteliuką“.
Kol kas Lietuvoje nėra įmonių, kurios gebėtų iš plastiko pagaminti verpalus. Todėl dabar Darijos kojinėms plastikiniai buteliai renkami Tailande ir Indijoje, jie perdirbami į plastiko granules, vėliau jos keliauja į Europą, čia fabrikuose, kur nenaudojamas vanduo ir chemikalai, plastikas virsta medvilne ir Lietuvos gamykloje išmezgama kojinė.
„Mano nuomone, ateitis yra būtent perdirbimas, nes norint užauginti organinę medvilnę reikia daug daugiau vandens, žemės ploto, energijos, o perdirbimas reikalauja mažiau visų šių resursų ir tai yra ekologiškiau“, – teigia D. Ilevičiūtė-Zaveckienė
Rūbas, kuriam 20 metų, jau yra vintažinis
Dvylika metų „Šapokliak salonui“ vadovaujanti Virginija Stabingienė sako, kad vintažiniai rūbai turi savo pirkėją. Ilgiau nei 20 metų gyvuojantis drabužis tampa vintažiniu. Pasak salono įkūrėjos, toks daiktas visuomet turės savo istoriją.
V. Stabingienė siūlo vintažinį rūbą priderinti prie kažko naujo: „Man asmeniškai nepatinka visiškai vintažinis, man smagiau „miksas“, tarkime, kažkokie džinsiukai ir vintažinis švarkas“.
Moteris teigia, kad jeigu daiktas geras, jo geriau neišmesti. Močiučių suknelės, rankinės ar skrybėlaitės – tai išskirtiniai daiktai. Jie kruopščiau pasiūti ir yra šiltesni. „Kaip aš sakau, jeigu namuose turi gerą spintą, rūbų nereikia išmesti, po penkerių-septynerių metų vėl gali išsitraukti ir būsi madinga“, – mintimis dalijasi moteris, tačiau priduria, – nekalbu, kad reikia kaupti, tai yra kvailystė“.
V. Stabingienė taip pat teigia, kad rūbus galima pertvarkyti, prie jų priderinti kokį šalikėlį, sagę arba apsivilkti švarką ir toliau puikiai nešioti.
Į tekstilės rūšiavimo cechą kasdien atkeliauja iki septynių tonų rūbų
Visgi nusprendus atnaujinti spintą, dar tinkamus dėvėti rūbus siūloma išmesti į tekstilės atliekų konteinerius. Kiekvieną rytą juos ištuština specialus automobilis, o surinktus drabužius veža į rūšiavimo centrą, kurį Vilniuje įkūrė „Ecoservise“ įmonė. Rūbai į čia atvežami iš kelių Lietuvos miestų.
Drabužiai rūšiuojami atsižvelgiant į tai, kokiu sezonu jie yra tinkami dėvėti ir ar yra kokybiški.
„Ecoservice“ rūšiavimo centro vadovas Konstantinas Gurinas paaiškina: „Jeigu yra geras rūbas su skylute, tai gerai, bet jeigu senas ir su didele skyle, tai vargu ar jis bus tinkamas antriniam naudojimui“.
Pagal kokybę ir sezoniškumą surūšiuoti rūbai yra supresuojami į kūgius ir ruošiami eksportui. Vėliau jie keliauja į trečiąsias šalis – Pakistaną, Afriką ir ten atsiduria vietinėse labdaros ar dėvėtų rūbų parduotuvėse. Šiuose kraštuose yra didelis rūbų iš Vakarų Europos šalių poreikis.
Rūbų rūšiavimu užsiimanti įmonė šioje srityje mato nemažai perspektyvų, kaip būtų galima tobulinti procesą. „Esame finišo tiesiojoje pasirašydami sutartį su viena belgų įmone, kuri mums ruoš rūšiavimo linijas, bus robotai, taip pat su jais bendraujame dėl tekstilės perdirbimo“, – teigia K. Gurinas.
Į tekstilės rūšiavimo cechą kasdien atkeliauja iki septynių tonų rūbų. Pusė visgi nepraeina kokybės kontrolės ir yra sudeginami. Todėl labai svarbu prieš metant nebedėvimą rūbą į tekstilės konteinerį atidžiai perskaityti taisykles.
