Pasak Vilniaus universiteto klimatologo prof. dr. Egidijaus Rimkaus, Aplinkos apsaugos instituto konferencijoje „Tvarumas, kuris apsimoka 2023“ pristačiusio pranešimą apie klimato kaitos svarbą verslui, pirmiausia vertėtų panagrinėti globalias klimato pokyčių realijas.
Pasak jo, nepaisant tarptautinių susitarimų CO2 emisijos iš fosilinio kuro ne tik nekrinta, bet net didėja, o 2023-aisiais, kai itin stipriai veikė ir El Ninjo reiškinys, prognozuojama absoliučiai rekordinė oro temperatūra, kuri 0,1–0,2 °C viršys prieš tai buvusias reikšmes.
„Kartais labai pozityviai žiūrime į tai, kaip viskas keičiasi, bet dažniausiai tai apsiriboja Europos Sąjunga, o to nepakanka“, – teigia E. Rimkus ir primena prieš porą metų Saudo Arabijos princo Abdulazizo bin Salmano, vieno galingiausių žmonių pasaulio naftos versle ištartus žodžius: „mes būsime tie, kurie išgaus paskutinį naftos lašą“.
Klimato kaita turi rūpėti visam pasauliui
E. Rimkus pabrėžia, kad klimato kaita turėtų rūpėti viso pasaulio žmonėms, nes išbalansuota klimato sistema gali išbalansuoti ekosistemas, o tai savo ruožtu gali sukelti socialinius konfliktus. Tuoj pat jis pateikia ir klasikinį pavyzdį, kaip Arabų pavasaris 2010-aisiais iš esmės prasidėjo dėl Rusijoje vyravusių sausrų.
„2010-aisiais, prieš pat Arabų pavasarį Rusijoje buvo didelė sausra, labai didelė karščio banga, 33 proc. krito kviečių derlius ir D. Medvedevas, tuometinis Rusijos prezidentas, paskelbė embargą kviečių eksportui. Visame pasaulyje šoktelėjo kviečių kainos, o kadangi Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai yra pagrindiniai kviečių importuotojai, žmonės išėjo į gatves. Demokratija, šūkiai ir visa kita buvo vėliau, bet pirmiausiai žmonės į gatves išėjo dėl maisto kainų kilimo. Suirutė, kuri prasidėjo daugelyje šalių – Jemene, Sirijoje, Libijoje – tęsiasi iki šiol ir tai priklauso nuo daugelio dalykų. Sirijos problemą iš dalies stipriai lemia tai, kad nuo 2006 iki 2010 metų ten buvo megasausra, didžiausia per visą Sirijos istoriją, jos maksimumas pasiektas 2008-aisiais. Apie 2 mln. Sirijos gyventojų – apie dešimtadalis populiacijos – per vienus metus išvažiavo iš kaimų į miestus, miestuose kilo įtampos, dėl to ir prasidėjo civiliniai neramumai“, – aiškina E. Rimkus.
Be to, anot profesoriaus, jeigu šalis yra turtinga ir turi išvystytus gerus institucinius gebėjimus, kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija ar Turkija, dėl išbalansuotos klimato sistemos kilusius socialinius konfliktus ji gali sugebėti suvaldyti, kol šie nevirto teritoriniais ar regioniniais karais.
„Bet daugelis valstybių to padaryti negali. Jeigu pasižiūrėsime į demografinių skaičių dinamiką, tai pamatysime, kad didžiausia problema, kuri kyla dėl klimato kaitos, yra Afrikos regione, o ne Pietryčių Azijoje, į kurią dažnai atkreipiame dėmesį“, – sako E. Rimkus.
Jis pabrėžia, kad didėjant gyventojų skaičiui, ypač Afrikos žemyno šalyse, ir prognozuojant intensyvius klimato pokyčius, tai tampa didžiule grėsme ne tik šiam regionui, bet ir aplinkinėms teritorijoms.
„Gyventojų skaičius Azijos šalyse stabilizuojasi, jis stipriai nebedidėja. Tačiau Afrikos žemyne 1990-aisiais buvo 600 mln., 2020-aisiais – 1,2 mlrd., 2050-aisiais turėsime 2,5 mlrd., o amžiaus pabaigoje – 4,5 mlrd. gyventojų. Tai yra regionas, kuris yra absoliučiai pažeidžiamas klimato kaitos, – ir dėl to, kad ten stiprus jos poveikis, ir dėl to, kad ten instituciniai gebėjimai susitvarkyti su krizėmis yra labai menki. Tad keliolika tūkstančių pabėgėlių, užplūdusių Lampedūzos salą, yra maža problema“, – kalba E. Rimkus.
Jis taip pat akcentuoja, kad klimato kaita kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„NATO pripažįsta, kad tai yra grėsmė visoms pasaulio valstybėms. Bet Lietuvai tai ypač svarbu, nes yra paveikiama ir Europos Sąjunga kaip bendrija, ir Lietuva tiesiogiai per migrantų srautus, per tiekimo grandinių trūkinėjimus, kitas problemas. Galų gale, tai yra gamtinės aplinkos degradacija“, – pabrėžia E. Rimkus.
Klimato kaita gali atnešti ir naujų galimybių
Regionui, kuriame yra Lietuva, dėl klimato kaitos prognozuojama daugiau lietaus, audrų ir karščio bangų. E. Rimkus mano, kad Lietuva ir jos institucijos su šiais pokyčiais sugebės susitvarkyti, o žemės ūkio ir turizmo sektoriams tokie pokyčiai netgi gali atnešti naudos ar naujų verslo galimybių.
Kalbėdamas apie klimato kaitos poveikį verslui E. Rimkus teigia, kad šioje srityje kylančias rizikas galima skirstyti į tris grupes: fizines, tranzitines ir reputacines. Fizinės rizikos apima tiesioginius gamtos reiškinius, tranzitinės susijusios su teisiniais ir politiniais pokyčiais, o reputacinės atsiranda dėl visuomenės reakcijos į verslo veiklą.
Verslui keliami vis didesni su poveikiu aplinkai susiję reikalavimai, skatinimas efektyviau naudoti gamtos išteklius gali ir pasitarnauti, atnešti naujų galimybių.
„Verslui gali būti naudinga investuoti į saulės, vėjo energiją, atnaujinti įrangą, sumažinti išlaidas. Gal trumpalaikėje perspektyvoje tai atrodo didelės investicijos, bet ilgalaikėje duoda naudos. Be to, galima kurti naujus produktus, naujas paslaugas. Ekologija atveria naujas galimybes, padeda rasti naujų vartotojų. Žmonės vartoja tai, kas jiems apsimoka, aš pats turiu nutolusią saulės elektrinę, nes pasiskaičiavau, kad man tai apsimoka. Kai apsimoka, tai ir verslas jaučia. Šiemet buvo pirmi metai, kai investicijos į saulės energiją viršijo investicijas į naftą. Tikiuosi, kad žalumas apsimokės ir ateityje“, – sako E. Rimkus ir priduria, kad verslas – vienintelė reali jėga, galinti pakeisti situaciją klimato kaitos fronte, tik jį reikia skatinti, versti ar provokuoti.
Tarptautiniais susitarimais yra įsipareigota dėti pastangas, kad temperatūra pasaulyje nekiltų daugiau nei 1,5 °C. Siekiant įgyvendinti šio susitarimo nuostatas, visos šalys turi riboti ir teisiškai reglamentuoti didžiausią CO2 kiekį sukeliančias veiklas – energetiką, transportą, pramonę ir žemės ūkį.
Klimato kaita yra iššūkis, tačiau vartotojams renkantis žalesnes alternatyvas, mažinant CO2 emisijas transporto, žemės ūkio ir pramonės srityse bei skatinant žaliąją energetiką, galime prisidėti prie globalios problemos sprendimo ir kartu kurti saugią aplinką.
