Lietuviai žengė drąsų žingsnį: nuo šiol į butelį, iš kurio geriate, žiūrėsite visiškai kitaip

Per pastarąjį šimtmetį žmonijai pavyko perdirbti vos apie 9 proc. į gamybą išleisto plastiko atliekų. Nors plastiko pakuočių žala aplinkai vertinama kaip viena didžiausių, iki šiol jos išlieka vienomis populiariausių. Valstybėms vis griežtinant plastiko naudojimo tvarką ir ieškant naujų būdų problemai spręsti, versle galime pastebėti vis daugiau tvarių pokyčių. Kalbant apie plastikinę tarą, šios srities revoliucionieriais Lietuvoje tapo gėrimų gamintojai, neseniai pradėję naudoti 100 proc. perdirbamo plastiko pakuotes.

Inovacija: plastikiniai buteliai atgims naujam gyvenimui

Kaip numato Europos Sąjungos normatyvai, nuo 2025 m. į PET butelius bus privaloma dėti ne mažiau 25 proc. perdirbto plastiko, o nuo 2030 m. – 30 proc. Tačiau Lietuvoje jau šiandien turime pavyzdžių, rodančių ir gerokai didesnes ambicijas.

Vienas jų – 2021 metų gruodį „Švyturys-Utenos alus“ gamyboje pradėjo naudoti butelius, pagamintus naudojant 100 proc. perdirbtą PET plastiką, vadinamą rPET. Skaičiuojama, kad naudojant rPET į aplinką išskiriamas beveik 3 kartus mažesnis CO₂ kiekis, nei naudojant pirminę PET žaliavą, todėl tai tausoja aplinką.

Kaip teigia „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas, rPET buteliai ypatingi ne tik tuo, jog yra gaminami iš jau panaudoto plastiko, bet ir tuo, jog yra tinkami perdirbimui. Taip sukuriamas beveik uždaras daugkartinis „gamybos-perdirbimo“ ciklas, kuris leidžia naują tarą gaminti iš perdirbtos žaliavos su nedideliu pirminio PET plastiko papildymu.

„Šios rPET pakuotės ypatingos tuo, jog jos pagamintos ne iš žaliavinio plastiko, kuris savo ruožtu gaminamas iš naftos produktų, bet iš jau buvusių apyvartoje plastiko gaminių. Kitaip tariant – plastiko atliekų, kurios buvo išrūšiuotos ir vėl atrinktos perdirbimui ir netapo šiukšlėmis, teršiančiomis mūsų aplinką. Svarbu tai, jog iš rPET pagamintas butelis taip pat tinkamas perdirbimui. Todėl tolimesnis mūsų išleistų pakuočių kelias – Lietuvoje labai efektyviai veikiančios depozito sistemos USAD taromatai ir sekantis perdirbimas į naujas rPET pakuotes“, – sako R. Viršilas.

Šiuo metu Lietuvos alaus rinkoje dominuoja skardinės pakuotės, sudarančios 48 proc. viso parduodamo alaus pakuočių, plastiko tara užima 37 proc., o likusius 15 proc. sudaro stiklo tara. Anksčiau dominavusi plastiko taros dalis pastaraisiais metais ženkliai sumažėjo dėl prekybos apribojimų, tačiau jos sąskaita išaugo iš aliuminio gaminamų skardinių pakuočių dalis.

„Kaip matote iš pakuočių pasiskirstymo procento, vartotojai pirmenybę atiduoda aliuminio skardinėms ir plastikui. Skardinės populiarėja dėl jų patogumo vartotojams. Dėl jų perdirbimo ir antrinio panaudojimo situacija yra tikrai gera, nes aliuminis yra brangus ir lengvai perdirbamas metalas, o šios pakuotės surinkimo procentas depozito sistemoje artėja prie 100 procentų“, – teigia R. Viršilas.

Anot jo, pastaruoju metu įmonėje labiausiai buvo siekiama išspręsti plastiko taros perdirbamumo ir mažesnio plastiko panaudojimo pačioje pakuotės gamyboje klausimus.

„Dar iki rPET naudojimo pradžios įdiegėme daug inovacijų, kurios gerokai sumažino plastiko sunaudojimą mūsų daryklose: lengvinome plastiko butelių kakliukus, kamštelius, keitėme pačių plastiko buteliukų dizainą. Ir ne tik alaus, bet ir vandens, gaiviųjų gėrimų, vaisvandenių“, – teigia jis.

2022 m. „Švyturys-Utenos alus“ numato panaudoti apie 92,3 tonų perdirbto rPET plastiko, o jį naudojančių pakuočių sąrašas bus vis labiau plečiamas, todėl tikimasi, jog skaičius išaugs dar kelis kartus. Plastiko ruošinius įmonė įsigyja iš Lietuvoje veikiančios inovatyvios PET pakuočių gamintojos „Doloop“.

R. Viršilas skaičiuoja, jog rPET panaudojimas pakuotėse vietoj įprasto plastiko kitąmet sumažins CO₂ dujų emisiją 551 tona: tai prilygsta CO₂ kiekiui, kurį išmeta dyzelinis automobilis, nukeliavęs 3 milijonus kilometrų.

Bendras paveikslas tebėra liūdnas: Lietuvoje perdirbimas nesiekia 4 procentų

Nors apie tvarius įmonių sprendimus plastiko panaudojimui mažinti išgirstame vis dažniau, bendras plastiko perdirbamumo vaizdas tebėra niūrus. Kaip teigia VšĮ „Gamtos ateitis“ Viešinimo ir marketingo vadovė Diana Ramanauskaitė, nuo 1950 iki 2015 metų pasaulyje sugeneravome 6,3 mlrd. plastiko atliekų, iš kurių perdirbame tik 9 procentus.

Kitos plastiko atliekos atsidūrė sąvartynuose, iš jų upėmis pasiekė vandenynus. Daugiausiai šio plastiko buvo gaminta iš naftos. Šių produktų molekulinė struktūra tokia, jog jie suyra tik per kelis šimtmečius.

„Mokslininkai ir ekologijos srities ekspertai jau seniai kalba apie būtinybę pereiti nuo planetos išteklius eikvojančio, klimato kaitą skatinančio „pagaminti suvartoti išmesti“ modelio prie vadinamosios žiedinės ekonomikos. Ji grįsta išteklių grįžimu į gamybos ir vartojimo ciklą. Tokioje ekonomikoje siekiama, kad visos atliekos būtų perdirbamos, o žaliavų panaudojimo ciklas būtų kuo ilgesnis. Tačiau pereiti prie žiedinės ekonomikos yra nemenkas iššūkis“, – pastebi D. Ramanauskaitė.

Anot jos, net ir šioje srityje pirmaujančios Europos Sąjungos (ES) išteklių žiediškumo rodiklis (angl. circular material use rate), naujausiais (2019 m.) Eurostato duomenimis, siekia tik apie 12 proc. Tai reiškia, kad tokia dalis visų į ES ekonomikos ciklą patenkančių medžiagų yra perdirbama ir panaudojama iš naujo. Lietuvoje šis rodiklis yra dar žemesnis ir nesiekia 4 proc. t.y. Lietuva vis dar gyvena ne žiedinėje, bet linijinėje ekonomikoje.

„Sparčiau judėti žiedinės ekonomikos link, be visų kitų pastangų, neabejotinai padėtų ir progresas pakuočių tvarumo srityje. Vienam ES gyventojui šiandien tenka daugiau kaip 177 kg pakuočių atliekų ir šis kiekis nuolat auga. Eurostato duomenimis, vienam gyventojui Europos Sąjungoje per metus tenka daugiau kaip 30 kg plastiko pakuočių atliekų“, – teigia D. Ramanauskaitė.

Tačiau ji pastebi, kad pokyčių pakavimo srityje pastaruoju metu vyksta, o ilgainiui jų bus tik daugiau – o tai pirmiausia lemia valstybės sprendimai. Nuo šių metų gamintojams ir importuotojams paaugo pakuočių naudojimo ir perdirbimo užduotys, padidėjo mokesčiai už aplinkos taršą bei mokestinis pakuočių diferencijavimas į perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes.

Be to, kaip ir kitos ES šalys, Lietuva turi vadovautis Europos Komisijos žiedinės ekonomikos veiksmų planu, „Žaliuoju kursu“, orientuojantis į darnų vartojimą ir tvaraus verslo kūrimą, kiek įmanoma sumažinti atliekų kiekį ir išteklių naudojimą.

Jaunosios kartos gyventojai už tvarumą linkę mokėti daugiau

D. Ramanauskaitė įsitikinusi, kad pati visuomenė ilgainiui darys tik didesnį spaudimą neatsakingam, netvariam verslui. Tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ duomenimis, daugiau nei trečdalis – 36 proc. – lietuvių, rinkdamiesi ir pirkdami produktus, atkreipia dėmesį į žaliavą, iš kurios pagaminta pakuotė, galimybę ją rūšiuoti ir perdirbti.

Pasaulyje ši vartotojų dalis dar didesnė. Pakavimo bendrovės „Trivium Packaging“ šiemet paskelbta globalaus žaliojo apsipirkimo ataskaita rodo, kad 83 proc. jaunosios kartos Europos ir Šiaurės bei Pietų Amerikų gyventojų yra linkę daugiau mokėti už produktus tvariose pakuotėse.

Anot D. Ramanauskaitės, pats svarbiausias žingsnis versle kuriant tvarius pokyčius pakuočių klausimu – mažinti vienkartinio plastiko kiekį, atsisakyti retai perdirbamų rūšių plastiko, kombinuotų medžiagų, sudarytų iš kelių sluoksnių. Siekiant šio tikslo, Europoje jau žengti svarbūs žingsniai – nuo šių metų liepos 3 d. įsigaliojo sprendimas, draudžiantis prekiauti tam tikrais plastiko gaminiais.

Tuo metu vis daugiau teigiamų vertinimų renkasi bioplastikas, kuriamas iš atsinaujinančių šaltinių: alyvuogių kauliukų ir saulėgražų lukštų granulių, iš žuvų atliekų ir dumblių, iš grybienos.

Ji pabrėžia, jog būtent vienkartinis plastikas, kuris nugula sąvartynuose, teršia vandenynus, jūras ar yra deginamas jėgainėse – yra didžiausias blogis. Tačiau, kalbant apie įtaką aplinkai, turime vertinti ne tik patį medžiagiškumą, bet visumą.

„Pavyzdžiui, dažnai daroma klaida, kai visiškai vietos produktui ieškoma labai tvarių medžiagų ir pasirenkama jas gabentis iš kito pasaulio krašto. Nors pats sprendimas galbūt yra tvarus, neatsižvelgus į transportavimo išlaidas ir tinkamumą vietos rinkai, aplinkai galima pakenkti dar labiau nei naudojant iš pažiūros mažiau tvarius sprendimus. Dar liūdniau, kai toks prastas sprendimas reklamuojamas kaip tvari inovacija, o realiai daro daugiau neigiamos įtakos gamtai.

Todėl ir skirtingų pakuočių (būtent medžiagiškumo) palyginimas yra labai sąlyginis dalykas – svarbu vertinti visumą: turime tobulėti visais frontais – mažinti pakuočių kiekį, atsisakyti neperdirbamų kombinuotų pakuočių, negaminti to, ko negalime suvaldyti ir sutvarkyti, atsakingai perdirbti tai, ką pagaminome, o gamybai naudoti atsinaujinančių išteklių energiją“, – pabrėžia D. Ramanauskaitė.

Anot jos, kalbėti apie pavyzdžius verslų, kurie savo veikloje naudotų tik perdirbtą plastiką, dar kiek anksti – šioje srityje Lietuvos įmonės dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tarp jų D. Ramanauskaitė išskiria „Augma“, „Orkla foods Lietuva“, „Lesta“, „Minordija“, kurios mažina naudojamo plastiko pakavimui kiekį, keičia plastiką perdirbamu kartonu, plonina pakuočių sieneles.

„Be abejo, geriausias būdas sumažinti išmetamo plastiko kiekį – jo naudoti mažiau ir rinktis tvaresnes alternatyvas. Nors tam dedamos pastangos, visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių galimybių kol kas nėra, nes tai susiję su produkcijos, pakuojamos į tam tikrą pakuotę, kokybės savybių išsaugojimu visoje tiekimo grandinėje. Dėl to svarbu kuo didesnę dalį tų pakuočių perdirbti“, – teigia D. Ramanauskaitė.

Plastikinių pakuočių mažinimui – vis daugiau priemonių

Tam, kad versle įsigaliotų tvaresni pakuočių standartai, būtini sisteminiai pokyčiai. Kaip nurodo Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vyriausioji specialistė Virginija Vingrienė, pastaraisiais metais įdiegtais pokyčiais rinkoje sudaromos sąlygos, kuriomis skatinamas perdirbamų pakuočių naudojimas.

„Pakeista mokesčio už aplinkos teršimą pakuotėmis tvarka, nustačius didesnius mokesčius už netvarkomas pakuotes. Nuo šių metų įsigaliojo ir diferencijuotas mokestis už perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes.

Tikėtina, kad Vyriausybės patvirtintos didesnės pakuočių atliekų perdirbimo užduotys ir nuo 2022-01-01 įsigaliojantys nustatyti didesni mokesčio tarifai neperdirbamosioms pakuotėms paskatins pakuočių rinkos transformaciją pakavimui renkantis perdirbamas pakuotes“, – pažymi V. Vingrienė.

Pokyčiai plastiko pakuočių klausimui spręsti numatomi ir netolimoje ateityje.

„Siekiant paskatinti ekonomikos transformaciją į žiedinės ekonomikos modelį ir mažinti susidarančių atliekų kiekį, numatoma finansuoti ekologinį gaminių projektavimą, atliekų prevenciją užtikrinančių inovatyvių sprendimų taikymą, atliekų paruošimo perdirbti ir perdirbimo infrastruktūros modernizavimą, plėtrą, naujų įrenginių diegimą“, – teigia specialistė.

Rengiamame Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021-2027 m. plane numatyta ir daugiau prevencijos priemonių, kuriomis bus siekiama iš esmės sumažinti plastikinių pakuočių naudojimą.

„Numatoma skatinti viešųjų geriamo vandens stotelių tinklo diegimą ir plėtojimą savivaldybėse viešuose traukos centruose, pavyzdžiui, viešose sporto aikštelėse, aikštynuose ir parkuose, taip pat ieškoti sprendimų, kad labai ploni plastikiniai maišeliai prekybos centruose nebūtų dalinami nemokamai. Numatoma ieškoti alternatyvų vienkartinėms plastikinėms pakuotėms, naudojamoms maisto produktų fasavimui ir pakavimui prekybos vietose, bei ieškoti sprendimų, kaip paskatinti daugkartinių pakuočių naudojimą“, – priemones vardija V. Vingrienė.