Didžiausioje Baltijos šalyse technologijų, inovacijų ir progreso konferencijoje LOGIN iniciatyvos „Tvari Lietuva" ambasadorė R. Matusevičiūtė uždavė intriguojantį klausimą – kodėl Arnoldas Švarcenegeris buvo teisus?
Pranešėją įkvėpė buvusio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio kalba apie tai, kad komunikacija apie klimato krizę turi būti įdomesnė, jaunatviškesnė ir labiau įtraukianti. R. Matusevičiūtė pamena išskirtinę gubernatoriaus mintį: „Aplinkosaugininkai yra labai geri žmonės su labai gerais tikslais, kuriems labai nesiseka komunikacija.“
Taip pat jis yra pateikęs pavyzdį iš savo patirties kino industrijoje: „Jeigu nori parduoti bilietus į filmą, nepasakoji žiūrovui, kokiu objektyvu filmavai ar kaip paskirstei finansus. Jei nori parduoti filmą – turi parduoti istoriją.“ Pasak jo, tokią pat teoriją turime nusinešti ir į klimato komunikaciją – parduoti žmonėms istoriją ir idėją, o ne faktus, sako ekologijos aktyvistė.
Rūpinasi tik šiukšlėmis
„Mano nuomone, klimato kaita kol kas yra visiškai nesvarbi problema, – tvirtina pranešėja, pridurdama, kad žmonija apie klimato kaitą žino 126 metus. – Nors apie šią problemą žinome daugiau nei amžių, statistika yra labai liūdinanti. 2018 m. Lietuvoje Aplinkos psichologijos tyrimų centras atliko tyrimą, kuris parodė, kad vos 24 proc. apklaustųjų domisi aplinkosauga ir vos 7,7 proc. jų į darbą ar mokyklą keliauja dviračiu.
Tačiau ne viskas yra prarasta. Net 85 proc. žmonių pasakė, kad jie nešiukšlina, ir apie 80 proc. žmonių naudojasi depozito sistema. Nešiukšlinimas tapo savotiška dogma. Visi žino, kad šiukšlinti yra blogai. Problema tame, kad ne tik šiukšlinimas yra aplinkosauginė problema. Darnus judėjimas, mityba ir apranga taip pat yra svarbu, bet, statistika rodo, kad žmonės apie tai susirūpina ne taip stipriai kaip šiukšlėmis.“
R. Matusevičiūtė laikosi tvirto požiūrio: neužtenka, kad apie klimato kaitą kalbėtųsi tik akademikai ar tik politikai – tai turi liesti kiekvieną iš mūsų. Todėl, pastebi ji, klimato kaitos komunikacija iš mokslinės temos tampa politine, ekonomine, filosofine, religine, socialine ir komunikacine dilema. Pastaroji, anot jos, yra pati svarbiausia.
„Iš vienos pusės, sakytumėte, galbūt neturi visi šią temą suprasti. Tam yra autoritetingi žmonės, kurie priima sprendimus. Tačiau kai vilniečio gyvenimas dėl oro taršos sutrumpėja šešiais mėnesiais, mikroplastiko randame mūsų kraujyje, plaučiuose, naujagimiuose kūdikiuose, ant Everesto kalno ir net ore, kuriuo kvėpuojame, o biologinė įvairovė nyksta tokiu greičiu, kad tai prilyginama žmogaus sukeltam Šeštajam didžiausiam išnykimui, aš negaliu tikėti, kad užtenka, jog šitą problemą suprastų tik tam tikra grupė žmonių“, – tvirtina aplinkosaugos populiarintoja.
Pasaulio pabaiga žmonių nejaudina
Taip pat R. Matusevičiūtė atkreipia dėmesį, jog kalbant apie klimato kaitą dažnai naudojama gąsdinanti retorika ir faktai, skelbiantys, koks baisus likimas mūsų laukia. Aplinkos psichologai šį terminą apibrėžia kaip apokaliptinį nuovargį, sako LOGIN konferencijos pranešėja.
„Kai žmogų nuolat bombarduojame gąsdinančia informacija apie pasaulio pabaigą, jis iš pradžių pajaučia atsiribojimo jausmą, pabando save atitolinti nuo tos problemos, o tada pradeda jausti pražūties jausmą, informacijos disonansą ir neigimą, – vardija R. Matusevičiūtė. – Tyrimai rodo, kad jeigu žmogui pateikiame labai daug gąsdinančios informacijos apie klimato kaitą ar karą, vietoje to, kad labiau domėtųsi šia problema, jis pradeda užblokuoti internetinius šaltinius, kurie apie tai skelbia informaciją, galbūt išsitrina socialines medijas ir nustoja apie tai diskutuoti savo socialiniame rate. Vadinasi, norėdami gero, padarome visiškai priešingą dalyką.“
Iniciatyvos „Tvari Lietuva“ ambasadorė pažymi, kad gyvename visuomenėje, kurioje vien dėl to, kad kažkas yra tiesa (o klimato kaita yra tiesa), tai nepadaro problemos svarbia: „Mūsų visuomenėje problemos svarbumą nulemia žmonės. Vadinasi, jeigu mes visi netikime, kad šita problema yra rimta, jos nelaikysime svarbia.“
Taigi pranešėja kelia klausimą, kaip būtų teisinga komunikuoti apie klimato kaitą. Čia, pasak jos, yra trys taisyklės: negąsdinti, neapsunkinti ir nepykti.
„Visų pirma, reikėtų žmonių negąsdinti, – sako R. Matusevičiūtė pabrėždama, kad visuomenės aplinkosauginį raštingumą ir suvokimą formuoja žiniasklaida. – Baimė yra bene sunkiausiai kontroliuojamas ir nuspėjamas jausmas, o komunikacijoje nenuspėti, kokia yra žmogaus reakcija, yra pati didžiausia klaida.
Antra taisyklė – neapsunkinti. Aplinkosaugininkas Andrew J. Hoffmanas yra pasakęs, kad viena didžiausių klimato kaitos komunikacijos problemų yra ta, kad mokslinio išsilavinimo neturintys žmonės nelabai supranta šios problemos realumo. Informacija pateikiama moksliniais faktais ir statistika, o žmonės, kurie mažiau apie tai domisi, pasiklysta šioje temoje ir galiausiai iš viso nustoja ja domėtis. Tačiau nebeturime privilegijos kalbėti šia tema taip, kad jos kažkas nesuprastų. Turime komunikaciją padaryti kuo labiau suprantamą kiekvienam“, – teigia ji.
Trečioji taisyklė, anot aplinkosaugos aktyvistės – nepykti. Pranešėja prisimena mokslininkės Katharine Hayhoe teiginį, kad tam tikrų faktų neigimas yra svarbi žmogaus identiteto dalis, o bandymą jam įrodyti tuos faktus jis priims kaip asmeninę ataką: „Kitaip tariant, jei kažkas netiki klimato kaita ar yra neigimo stadijoje, jam sakyti, kad jis kvailas, yra absoliučiai neefektyvi technika. Pasak K. Hayhoe, mes turime ieškoti jungties taškų ir kurti tiltą, o ne atskirtį.“
Ironiška pykti ant žmogaus, kurį bandai išgelbėt
Viena didžiausių klaidų, kurią visi daro, yra pyktis, pažymi R. Matusevičiūtė. Pyktis ant žmonių, kuriems nerūpi.
„Manau, tai yra ganėtinai ironiška, kadangi klimato kaita yra žmonių išlikimo problema. Planeta išgyveno prieš mus ir išgyvens po mūsų. Esminis klimato kaitos sustabdymo tikslas yra išgelbėti žmones. Todėl ironiška pykti ant žmogaus, kurį bandai išgelbėti, – sako ji. – K. Hayhoe pataria ieškoti jungčių, kas tam žmogui yra svarbu, kuo jis rūpinasi, dėl ko jam skauda. Kiekvieno žmogaus skausmas ar asmenybė turi skirtingas išraiškas.
Pavyzdžiui, nepaisant to, kad K. Hayhoe yra išrinkta tarp TIMES 100 įtakingiausių asmenų, jai lengviausias būdas pasikalbėti su žmonėmis būdavo pasakant, kad ji yra krikščionė. Nes, pasak jos, svarbu komunikuoti atsižvelgiant į reikšmingiausias žmogaus asmenines savybes, o didžiajai daliai žmonių tikėjimas yra svarbiausia, ką jie turi.“
R. Matusevičiūtė prisimena ir A. Švarcenegerio žodžius: „Mes turime žmones įtraukti į šį judėjimą, užuot juos kaltinę ir gąsdinę.“
Toks šaltas pavasaris, kur klimato kaita?
Be kita ko, R. Matusevičiūtė pastebi, kad labai maža dalis žmonių gali atskirti, kuo skiriasi klimatas ir oras.
„Žmonės kartais sako: „Toks šaltas pavasaris, kur klimato kaita?“ Oras yra atmosferos reiškiniai, būdingi tam tikram laiko tarpui, o klimatas yra šių atmosferos reiškinių visuma, būdinga tam tikrai vietovei, – paaiškina ji. – Tačiau galime kalbėti paprasčiau – klimatas yra tai, ko mes tikimės, orai – ką gauname. Galime ir dar paprasčiau – oras mums padeda apsispręsti, ką apsirengi, klimatas – kokius drabužius pirkti. Galima ir dar paprasčiau – oras yra nuotaika, o klimatas – asmenybė.“
Pranešėja konferencijoje prisimena Vilniaus universiteto klimato kaitos grupės eksperto Justo Kažio paaiškintą prisitaikymo prie klimato kaitos konceptą.
„Jis parašė labai ilgą mokslinį straipsnį apie prisitaikymą prie klimato kaitos, bet jį pradėjo nuo labai trumpo, paprasto palyginimo. Įsivaizduokite, atsikeliate ryte ir po jūsų langais prisnigę. Jeigu sniego nėra daug, nesunkiai praminate takelį, gal šiek tiek sušlampa jūsų batai, bet sėkmingai nukeliaujate ten, kur jums reikia. O kas, jei pabudus ryte pamatote didžiules pusnis? Praeiti – sunkiau. Taip yra ir su vėluojančiais veiksmais prisitaikyti ir sustabdyti klimato kaitą. Kuo ilgiau delsime, tuo sunkiau bus prasikasti takelį, – palygina R. Matusevičiūtė. – Tačiau nors prasikasime takelį, snigti nenustos. Klimato kaita ir toliau tęsis. Tačiau, turėdami takelį, galėsime lengviau laviruoti ir ieškoti tolimesnių sprendimų.“
Nors aplinkosaugos aktyvistė kalba apie tai, kad klimato kaita turi būti komunikuojama paprastai ir linksmai, ji atkreipia dėmesį, kad svarbu neperžengti ribų ir žinutės per daug nesupaprastinti, nes tokiu būdu susiduriame su kita rizika.
„Maždaug 2017 m. internete nuvilnijo vaizdo įrašas, kuriame vaizduojama, kaip vėžliukui iš nosies traukiamas šiaudelis, – prisimena pranešėja. – Žmonės, pamatę įrašą, galvojo, kad tai tragedija, kad plastikas yra labai blogai. Visi masiškai pradėjo atsisakinėti vienkartinių plastikinių šiaudelių. Tai – labai šaunus ir pagirtinas veiksmas, tačiau to tikrai neužtenka. Kalbėdami trumpomis frazėmis kuriame primityvų klimato kaitos suvokimą. Taip nieko sėkmingai nepasieksime. Mes privalome kalbėti su mokslininkais ir įtraukti juos į komunikacijos procesus, nuolatos su jais konsultuotis.“
