„Valstybė griaunama nuo pamatų, ir nereikia čia ieškoti nei rusų, nei baltarusių, nei dar kokių nors nedraugiškų jėgų. Mes patys ją griauname“, – interviu „Delfi“ sako politikas.
Jo nuomone, parlamentarai tapo vykdomosios valdžios ir prezidentų pastumdėliais tada, kai Seimo rinkimus laimėjo Darbo partija, o prezidento rinkimus – Dalia Grybauskaitė.
„Grybauskaitė buvo gudri, protinga senosios mokyklos mokinė. Ta sena mokykla ir sena struktūra sako labai aiškiai: gudresnysis pasiima valdžią. Kaip Vladimiras Putinas, kuris sugebėjo visą valdžią sutelkti į savo rankas. Čia viskas vyko panašiu principu“, – svarsto Žemaitaitis.
– Apklausos rodo, kad dvi partijos – valstiečiai ir konservatoriai-krikdemai – populiarumu lenkia konkurentes ir varžosi tarpusavyje dėl pirmos vietos. Svarstantiems balsuoti už kitas partijas natūraliai gali kilti klausimas – kurią iš dviejų lyderių palaikys jų favoritai? Kurią palaikytumėte jūs?
– Dar anksti burti iš kavos tirščių, juolab kad apklausos dažnai „nepataiko“. Ir 2016 m., ir 2012 m. Seimo rinkimai man asmeniškai leidžia teigti, kad į apklausas patenka tik tam tikri visuomenės segmentai.
Antai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai paprastai rodo vos dviejų proc. reitingą, o per rinkimus ji visąlaik įveikia patekimo į Seimo kartelę ir gauna arti šešių proc. Niekas neįvertina situacijos Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje.
Nepamirškime, kad yra vienmandatės rinkimų apygardos. Gali atsitikti taip, kaip nutiko 2016 m., kai konservatoriai ir valstiečiai daugiamandatėje apygardoje gavo panašų mandatų skaičių, bet, skaičiuojant kartu su vienmandatininkais, valstiečiai gavo beveik du kartus daugiau mandatų už konservatorius.
Manau, per šiuos rinkimus bus daug rinkėjų, kurie rinksis bet kurią partiją, kad tik tai būtų ne konservatoriai. Tai – galimybė mums ir socialdemokratams kažkiek atsigauti.
– Tik socialdemokratams ar ir socialdarbiečiams?
– Ir socialdemokratai, ir socialdarbiečiai jau dabar, manau, yra susitarę su Ramūnu Karbauskiu būti vienoje valdančiojoje koalicijoje. Ir Gintauto Palucko, ir Gedimino Kirkilo vadovaujamos partijos praktiškai nesikiša į vyriausybės darbą, jų kritika atitrūkusi kažkur toli. Panašu, kad esama rimto susitarimo.
– Palucko partija, manote, neis su konservatoriais?
– Tikrai ne. Nes tada Paluckas palaidos partiją. Jam ir taip daug kainavo būti opozicijoje nebūnant Seimo nariu. Vėl būti opozicijoje ar eiti su konservatoriais – pražūtis. Jis tuomet nebūtų pirmininku – jį iškart pakeistų.
– Žiūrint į apklausas kol kas nepanašu, kad socdemai labai gerai pasirodytų per rinkimus. Jiems ir valstiečiams greičiausiai neužteks balsų suformuoti valdančiosios koalicijos. Jei jums siūlytų, jungtumėtės prie jų?
– Manau, prie jų jungsis lenkai. Tai rodo ir premjero pozicija lenkų krašto atžvilgiu, ir santykiai su Lenkija, ir su Jaroslavu Narkevičiumi. Visa tai rodo, kad dėl koalicijos jau sutarta.
– Bet įsivaizduokime, kad lenkai neįveikia rinkimų barjero.
– Aš asmeniškai negaliu pasakyti, kad mes jų nepalaikysime ir neremsime. Jei mūsų programinės nuostatos būtų perkeltos, tai, manau, įmanomi visi variantai. Problema tik – kai kurie asmenys ir jų idėjos.
– Kurie tai asmenys?
– Protu nesuvokiama tai, kas vyksta sveikatos apsaugos sistemoje. Žmogus visą savaitę negali gauti vaistų recepto, o Aurelijus Veryga tuo metu pasiima penkias savaites atostogų. Net nesugeba parengti instrukcijos, pagal kurią vaistinėje žmogus galėtų gauti vaistų, jam skiriamų jau kurį laiką.
Ar gali ministras išeiti atostogų ir palikti savo tvarką, kai gydytojai konsultuoja nuotoliniu būdu? Jei yra gerklės uždegimas ar pūlinga angina, pacientui siūloma nufotografuoti skaudamą vietą ir nusiųsti gydytojui, o tas, savo ruožtu, ką nors nuveiks telefonu.
Jis arba kvailas, arba ciniškai tyčiojasi. Nejau nesuvokia, kad rizikuoja žmonių sveikata ir gyvybe? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skleidžia paniką, bando glaistyti savo neveiklumą ir negebėjimą pasiruošti pandemijai, kas yra gėdinga, o juk Veryga buvo PSO ekspertas. Natūralu, kad jo ministerijoje – chaosas, kaip ir PSO.
– Šiandien turime ir daugiau sričių, kuriose – chaosas?
– Šiandien turime gėdingą situaciją Generalinėje prokuratūroje. Man gėda dėl mūsų generalinio prokuroro ir visos vadovybės. Turime didelių problemų policijos, teismų srityse. Nerandame teismų pirmininkų ar paskirame tokį žmogų, kad…
Nuo to ir pradėkime: valstybė griaunama nuo pamatų, ir nereikia čia ieškoti nei rusų, nei baltarusių, nei dar kokių nors nedraugiškų jėgų. Mes patys ją griauname.
– O kas negerai teisėsaugoje, prokuratūroje?
– Ar gali būti toks generalinis prokuroras, kuris praktiškai sugriovė visą prokuratūrą? Kompetentingi, patyrę žmonės iš prokuratūros išeina. Prieš tai vienas generalinis prokuroras viską sudaužė, o šitas – pribaigė. Dar Dariaus Valio laikais išėjo senieji gerieji prokurorai, tardytojai.
Siūlyčiau uždaryti Generalinę prokuratūrą ir viską atiduoti policijai. Nes ir taip realiai viską perėmė policija ir tarnybos. Ne prokuroras sprendžia, ką suimti, realiai ne prokuroras eina į teismus, ir prasideda tam tikras šantažas. Pažiūrėkime, kiek teismuose turime pralaimėtų bylų.
Tai ką – Generalinė prokuratūra su generaliniu prokuroru priešakyje nemato, kad, prieš suimant žmogų, reiktų pasigilinti, kaip ten iš tiesų yra? Tą žmogų išviešina, apie jį kalbama žiniasklaidoje, bet praeina dveji ar treji metai, ir jis išteisinamas.
Ar gali generalinio prokuroro vadovaujami pareigūnai nekontroliuoti ikiteisminių tyrimų? Ar gali ikiteisminis tyrimas trukti 5–7 metus? Apie ką mes kalbame? Kas tokiomis aplinkybėmis šioje valstybėje gali tikėti teisingumu?
Toliau – skandalas Konstituciniame Teisme, nepaskirti trys šio teismo teisėjai. Problemos ir skandalai Aukščiausiajame Teisme. Žmonės neturi kompetencijos, skiriami pagal pažintis.
Ne taip seniai vieno teismo pirmininką paskyrė ne prezidentas ar prezidento patarėjas, bet Teisingumo ministerijoje dirbantis įtakingas žmogus, įtikinantis prezidento patarėjus, kuris teismo pirmininkas – geriausias.
– Problemos dėl Konstitucinio Teismo teisėjų – tai pirmiausia Seimo darbo problemos?
– Ne, ne tik Seimo: prezidentūros, Seimo pirmininko, Konstitucinio Teismo ir teisėjų bendruomenės. Ar teisėjų bendruomenėje buvo diskutuota, kas gali būti teikiamas būti Konstitucinio Teismo teisėju? Ne. Atnešė, padėjo Seimo nariams ir sako: bus taip.
Kada pagaliau bus suprasta, kad Seimas turėtų galėti rinktis iš trijų ar keturių kandidatų? Šiandien sveikatos apsaugos ministras, skirdamas ligoninės direktorių, renkasi iš dviejų kandidatų. Valstybės tarnyboje irgi galima rinktis iš dviejų ar trijų kandidatų. Bet Seimui kažkodėl pateikia vieną kandidatą į vieną vietą.
Teisėjų taryba teisėjus atrenka iš 20 ar 25 kandidatų. Jei atrinkote, kuris yra pirmas, antras ir trečias, tai tuos tris Seimui ir pateikite. O Seimas balsų dauguma nuspręs, kuris – geriausias.
Problema – ir vienasmeniai sprendimai. Dabar prezidentas nusprendžia, kas bus generalinis prokuroras, o 141 Seimo narys gali tik patvirtinti prezidento palaiminimą. Tai tegul prezidentas teikia tris kandidatus, ir iš tų trijų kandidatų turėtų laimėti tas, kuris surinks daugiausia balsų Seime.
– Konstitucinis Teismas Lietuvoje priima vis daugiau sprendimų, liečiančių, tarkime, vykdomosios valdžios sprendimus dėl ekonominės politikos, mokesčių, antikrizinių priemonių etc. Kaip vertinate Konstitucinio Teismo vaidmenį – ar ne per daug jis prisiima politinių galių?
– Konstitucinis Teismas turi gana daug galių. Aišku, tas galias jie pasiima patys, nes valdžios gaunate tiek, kiek sugebate atimti iš kitų.
– Tai čia viskas gerai, kai jie turi tiek galių, kiek geba atimti iš kitų?
– Jei vyriausybė ir Seimo dauguma yra žiopliai, tai juos ir aplošia. Panašiai kaip ir prezidento vykimo į Vadovų Tarybą atvejais. Ar jūs esate mate ten vykusį Andrių Kubilių? Aš nemačiau. Dalia Grybauskaitė jam kaukšteli per kaktą, ir jis sėdi Lietuvoje, o ji visur važiuoja pati. Nes turbūt ji įsivaizdavo, kad savo darbus tęs užsienyje.
Gal esate matę Butkevičių ten nuvažiavusį? Jam irgi griežtai buvo pasakyta – sėdėk savo vyriausybėje, Vinco Kudirkos aikštėje. Nors Konstitucijoje yra dviprasmybė apie tai, kas ten gali vykti. Gali ir prezidentas, ir premjeras.
Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko laikais užsienio politikos ar saugumo klausimais vykdavo prezidento pareigas laikinai ėjęs Paulauskas, o dėl ekonominių dalykų važiuodavo Brazauskas.
Dabar, vykstant į Vadovų Tarybą derėtis dėl ES biudžeto, premjeras Saulius Skvernelis mažų mažiausiai turėjo būti šalia prezidento Gitano Nausėdos. Juk įgyvendinti turės būtent Skvernelis, jei dar planuoja būti premjeru.
– O ką daryti premjerui, jei prezidentė ar prezidentas jam neleidžia važiuoti?
– Čia ir yra tas neturėjimas jėgos Seime. Didžiąją dalį Seimo narių padarė statistiniais rankų kilnotojais ir žiedo bučiuotojais. Tas, kuris partijos pirmininkui pabučiavo žiedą, bus įrašytas aukščiau rinkimų sąraše, bet turės neprieštarauti, paklusti, nekelti balso.
Po to, kai 2004 m. Darbo partija laimėjo Seimo rinkimus, mes žingsnis po žingsnio naikinome parlamentarų savarankiškumą, nepriklausomumą, gebėjimą išreikšti savo poziciją. Dabar jiems pasakoma, kaip turi būti, ir viskas būtent taip vyksta.
Tarkime, svarstomas Užimtumo įstatymas. Jis ydingas, apie tai kalbame, bet mums atsakoma, kad jei vyriausybei atrodo geras, vadinasi, yra geras.
– Tai kas nurodinėja Seimo nariams – partijų pirmininkai ar vyriausybė?
– Vyriausybė. Kai nuo kadencijos pradžios ministrai bus Seimo nariai, tada bus ir politinės atsakomybės suvokimas. O kai ministrai – kažin kokie „profesionalai“, tai pas ką eiti pasikalbėti? Ministrai turėtų būti politikai, partijos nariai, dalyvauti partijos veikloje, struktūrose, frakcijos Seime posėdžiuose.
– O kas trukdo Seimo nariams užsiimti visaverte parlamentine kontrole?
– Partijos pirmininkas ar lyderis paklaus: „Nori būti dešimtuko sąraše?“ „Noriu.“ „Tai sėdėk ramiai, tylėk, aš žinau, ką darau.“ Tai ir yra didžiausia bėda.
– Tai Seimą pamynė vyriausybė, o pačią vyriausybę pamynė prezidentas?
– Prezidentas. Ir dabar Lietuvoje – tokia situacija. Tai vyksta nuo 2004 m.
– Kodėl būtent nuo 2004-ųjų?
– Nes 2004-aisiais atėjo Darbo partijos politikų banga, neturinti supratimo apie valstybės valdymą. Ir vyriausybės valdininkai labai greitai suprato, kad gali juos mulkinti, jais naudotis.
Gal pamenate – kai Vytautas Landsbergis buvo Seimo pirmininkas, jis buvo atėmęs iš prezidento Brazausko teisę skirti generalinį prokurorą. Tai buvo, galima sakyti, cinizmas. Vėliau, gal 2000 ar 2001 metais, padėtis atitaisyta.
Kaip gali demokratinėje valstybėje Teisės ir teisėtvarkos komiteto pritarimu Seimo pirmininkas kone vienasmeniškai skirti generalinį prokurorą? Ar mes to norėtume? Žinoma, kad ne.
Tada Konstitucinis Teismas, matydamas, kad vyksta chaosas, ir turėdamas botagą, tuo savo botagėliu perbraukė per kai kurių politikų nugaras.
Bet čia jau reikia svarstyti, ką mes skiriame į Konstitucinį Teismą, – ar teoretikus, ar praktikus teisėjus?
Mano galva, į Konstitucinį Teismą turi būti skiriami tik teisėjai profesionalai, turintys ilgametę patirtį teismuose, užuot ėmus mokslininką, dėstytoją, kuris parašo kelis mokslinius straipsnius, o mes jį paskui skiriame kaip nusipelniusį teisininką. Aš tokiems dalykams nepritariu.
– Dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, baigęs kadenciją, bet vis dar – pirmininkas, turi kaip tik teoretiko, o ne teisėjo praktiko patirties.
– Štai todėl mes turime tą bėdą. Ir ta bėda, deja, ritasi per visus mūsų valstybės valdymo organus.
– Jūs minėjote 2004 m. rinkimus laimėjusius nepatyrusius darbiečius. Bet juk 2008 m. rinkimus laimėjo konservatoriai – tikrai patyrę politikai.
– Tuo metu prezidentas Valdas Adamkus, kurio kadencija buvo į pabaigą, nebenorėjo veltis į visus tuos buitinius konfliktus, santykių aiškinimąsi. O konservatoriai buvo ką tik labai gražiai pastatę į vietą ekspremjerą Gediminą Kirkilą: gavo daug pinigų iš biudžeto savo rinkimų apygardoms ir laimėjo rinkimus.
Kubilius, kai buvo premjeras, prisitaikė prie Dalios Grybauskaitės [stiliaus]. Atsimenu, kaip jis statė Astravo atominę elektrinę. Realiai Astravo AE autorius yra Kubilius. Jam net kai kurie jo frakcijos Seime nariai per posėdį sakė, kad nevažiuotų į Baltarusiją, nes jį ten išdurs dėl Astravo AE.
Pamenu, kalbėjausi tada apie tai su Seimo nare konservatore Vida Marija Čigriejiene. Ji ir jos bendraminčiai atkalbinėjo Kubilių, bet jis jų neklausė. Tas jo „suk į dešinę“, į Baltarusiją, nuvedė į Astravo AE statybas.
Mes, tie politikai, kurie buvome Seime 2009 m., žinome tikrąjį Astravo AE autorių. Galima sakyti, jog tai – ne Astravo, o Kubiliaus atominė elektrinė. Būtent tada viskas pradėjo byrėti.
O Grybauskaitė buvo gudri, protinga senosios mokyklos mokinė. Ta sena mokykla ir sena struktūra sako labai aiškiai: gudresnysis pasiima valdžią. Kaip Vladimiras Putinas, kuris sugebėjo visą valdžią sutelkti į savo rankas. Čia viskas vyko panašiu principu.
