Vis dėlto viešojoje erdvėje nuolat girdime istorijas apie iš senjorų ar vienišų vyresnio amžiaus žmonių išviliotas santaupas. Kodėl, nors apie sukčių metodus kalbama nuolat, jiems vis dar pavyksta? Ar vyresni žmonės iš tiesų yra patiklesni, o gal tokį įspūdį kuria pernelyg paprastas ir net stigmatizuojantis stereotipas?
Pasak Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentės, socialinių mokslų daktarės Kristinos Vanagaitės, teigti, kad vyresni žmonės yra patiklesni ir vien dėl savo amžiaus lengviau tampa sukčių aukomis, nebūtų tikslu. To nepatvirtina ir moksliniai tyrimai, o toks požiūris veikiau atspindi visuomenėje įsitvirtinusį stereotipą. Tačiau kodėl tuomet mums atrodo, kad vyresni žmonės dažniau nukenčia nuo sukčių?
Kodėl vyresni žmonės atsiduria sukčių taikinyje?
„Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia, sukčiai aktyviai taikosi į vyresnio amžiaus žmones, nes jie dažniau turi sukauptų santaupų ar nuosavo turto, todėl laikomi potencialiai pelningesniais taikiniais. Tai nereiškia, kad jie patiklesni – tiesiog dažniau pasirenkami aukomis. Be to, vyresnio amžiaus žmonės nėra vienalytė grupė, o pats amžius savaime neleidžia prognozuoti, ar žmogus nukentės nuo sukčių“, – sako K. Vanagaitė.
Jos teigimu, su tuo susiję keli svarbūs veiksniai. Vyresniame amžiuje gali lėtėti informacijos apdorojimas, todėl sudėtingoje ir greito sprendimo reikalaujančioje situacijoje tampa sunkiau įvertinti visus signalus. Riziką gali didinti ir menkesnis skaitmeninis raštingumas, didesnis pasitikėjimas institucijomis, vienišumas ar socialinė izoliacija. Ne mažiau svarbios ir pačių sukčių naudojamos psichologinio spaudimo taktikos – keliamas stresas gali trukdyti ramiai patikrinti informaciją ir priimti apgalvotą sprendimą.
„Skaitmeninio raštingumo stoka gali būti svarbesnė už patį amžių. Kai kuriems vyresniems žmonėms sunkiau patikrinti interneto svetainės adresą, atskirti tikrą banko pranešimą nuo suklastoto, suprasti dviejų veiksnių autentifikavimą ar pastebėti, kad telefono numeris buvo suklastotas“, – komentuoja psichologė.
Pažeidžiamumą gali didinti ir vienišumas. Mažai socialinių ryšių turinčiam ar rečiau su artimaisiais bendraujančiam žmogui gali būti sunkiau greitai pasitikrinti, ar skambinančiojo pasakojama istorija iš tiesų pagrįsta. Tam gali trukdyti ir nenoras „trukdyti“ vaikams ar anūkams, baimė būti sukritikuotam ar prisipažinti, kad kažko nesupranta.
„Būtent ši izoliacija atima vieną svarbiausių apsaugos mechanizmų – galimybę sustoti, pasitarti ir pažvelgti į situaciją iš šalies“, – pabrėžia K. Vanagaitė.
Kita vertus, vyresnis amžius savaime nereiškia didesnio pažeidžiamumo. Gerai technologijas išmanantis vyresnis žmogus gali būti atsparesnis sukčių manipuliacijoms nei jaunesnis, kuris skuba, per daug pasitiki savimi ar nepatikrina gautos informacijos. Be to, vyresni žmonės neretai turi ir tam tikrų apsauginių pranašumų – daugiau gyvenimiškos patirties, atsargesnius finansinius įpročius ir mažesnį polinkį rizikuoti. „Nuo profesionaliai suplanuotų sukčiavimo schemų gali nukentėti bet kokio amžiaus žmogus“, – tikina K. Vanagaitė.
Tačiau net ir apie sukčių metodus iš anksto girdėjęs žmogus realioje situacijoje gali pasimesti. K. Vanagaitės teigimu, žmogus, kuris pats nesijaučia gerai išmanantis technologijų, gali būti labiau linkęs pasikliauti tuo, kuris prisistato banko, policijos ar kitu specialistu. Ypač tada, kai šis kalba užtikrintai, kuria skubos įspūdį ir leidžia suprasti, kad būtent jis žino, kaip išspręsti tariamą problemą.
Sukčiams svarbi ne tik pati istorija, bet ir tai, kaip ji pasakojama. Jie stengiasi žmogų emociškai išmušti iš pusiausvyros – išgąsdinti, pradžiuginti, priversti skubėti ar neleisti pasitarti su kitais. Stipri emocija gali susiaurinti dėmesį ir apsunkinti gebėjimą pastebėti prieštaravimus ar ramiai patikrinti informaciją.
Kaip telefoniniai sukčiai manipuliuoja žmonėmis?
„Telia“ techninio saugumo vadovas Darius Povilaitis pastebi, kad sukčių schemose dažniausiai kartojasi tie patys elementai – skuba ir slaptumas. Skambinantieji pirmiausia bando sukelti stiprią emociją – išgąstį arba, priešingai, tariamą džiaugsmą. Kartu žmogus dažnai skubinamas ir raginamas apie pokalbį niekam nepasakoti.
„Tai sąmoningai naudojama psichologinė taktika. Patirdamas stresą žmogus nebemąsto taip kritiškai, dažniau priima impulsyvius sprendimus. O jei dar prašoma niekam nieko nepasakoti, nelieka galimybės pasitarti su artimaisiais, kurie apgaulę galėtų greitai atpažinti“, – sako D. Povilaitis.
Jo teigimu, turbūt kiekvienas yra girdėjęs, o gal net ir asmeniškai sulaukęs skambučio apie į nelaimę patekusius artimuosius, siuntas ar baudas. Tačiau vis dažniau skambina neva banko darbuotojas ir praneša apie vagiamus pinigus arba policijos pareigūnas, tiriantis nusikaltimą. „Daugėja ir investicinio sukčiavimo atvejų, kai žadamas greitas ir neva lengvas uždarbis“, – sako ekspertas.
Kokias sukčiavimo schemas šiandien naudoja telefoniniai sukčiai?
Tiesa, sukčiai nesnaudžia ir taip lengvai nepaleidžia jau sykį ant jų kabliuko pasimovusių aukų. Tokiais atvejais gana dažnai pasikartoja scenarijus, kai patys sukčiai paskambina ir pasiūlo „pagalbą“ atgauti prarastus pinigus. Taip žmogus galiausiai jų netenka dar sykį.
„Pačios sukčių schemos labai nepasikeitė, labiau pasikeitė jų kokybė. Anksčiau dažniau matydavome suklastotus lietuviškus numerius. Dabar, operatoriams įdiegus papildomas apsaugos priemones, tai daryti tampa vis sudėtingiau, todėl po nesėkmingų bandymų sukčiai pradeda skambinti iš kitų valstybių numerių – Belgijos, Airijos, Estijos ir kitų“, – komentuoja D. Povilaitis.
Tačiau keičiasi ne tik numeriai, iš kurių skambinama. Sukčiai vis geriau prisitaiko prie pasirinkto žmogaus. „Delfi“ jau rašė apie pastaruoju metu itin paplitusį būdą apsimesti „Google“ ar kitų oficialių institucijų atstovais ir pokalbį pradėti taisyklinga lietuvių kalba. Jei žmogus pirmąsias pokalbio sekundes kantriai išklauso, jam pranešama, kad toliau su juo kalbės jam automatiškai priskirtas rusų kalba bendrausiantis „specialistas“. Vyresnio amžiaus žmonės įprastai moka rusų kalbą, todėl sukčiams tampa kur kas lengviau. Pokalbis atrodo dar įtaigesnis, kai sukčiai padaro namų darbus – prieš skambindami surenka nemažai informacijos apie žmogų, kurį bando apgauti. Žinodami jo vardą, pavardę ar kitus asmeninius duomenis, jie gali sukurti patikimesnę istoriją ir sudaryti įspūdį, kad iš tiesų atstovauja bankui, policijai ar kitai institucijai.
„Vien tuo, kas rodoma ekrane, šiandien pasitikėti nereikėtų. Jei pokalbis kelia bent menkiausią įtarimą, geriausia padėti ragelį ir pačiam perskambinti oficialiu numeriu“, – pataria D. Povilaitis.
Kaip apsaugoti tėvus ir senelius nuo telefoninių sukčių?
Vien perspėti tėvus ar senelius, kad „niekam nesakytų kodų“, ne visada pakanka. K. Vanagaitės teigimu, kur kas svarbiau apie galimas situacijas pasikalbėti iš anksto ir susitarti, kaip konkrečiai reikėtų elgtis sulaukus įtartino skambučio ar žinutės.
Svarbu ir tai, kaip toks pokalbis vyksta. Moralizavimas, gąsdinimas ar užuominos, kad žmogus prasčiau susigaudo technologijose, gali duoti priešingą rezultatą – kitą kartą jis gali tiesiog nutylėti apie įtartiną skambutį, bijodamas būti sukritikuotas.
„Vietoj gąsdinimų, kad „tave tokį patiklų tikrai gali apgauti“, tikslingiau kalbėti apie tai, kad sukčiai naudoja profesionalius įtikinimo metodus, todėl gali suklaidinti bet kurį žmogų“, – sako psichologė.
Jos teigimu, pravartu ne bandyti išmokti visas įmanomas sukčiavimo schemas, o iš anksto susitarti dėl paprasto veiksmų plano. Pavyzdžiui: jei netikėtai skambinantis žmogus prašo pinigų, kodų, asmeninės informacijos, ragina kažką patvirtinti ar įsidiegti programėlę – nutraukti pokalbį ir pirmiausia paskambinti artimajam.
Tokias situacijas galima net trumpai parepetuoti. Pasak K. Vanagaitės, iš anksto susikurtą veiksmų planą žmogui realioje stresinėje situacijoje prisiminti lengviau nei abstraktų perspėjimą „būk atsargus“.
Tam pritaria ir D. Povilaitis. Jo teigimu, su vyresnio amžiaus artimaisiais apie sukčius verta kalbėtis ne po nelaimės, o dar prieš jai nutinkant. „Kartais toks pokalbis gali apsaugoti viso gyvenimo santaupas“, – pabrėžia jis.
Jei žmogus jau buvo apgautas – svarbu nekaltinti
Ne mažiau svarbi artimųjų reakcija tuomet, kai žmogus jau patikėjo sukčiumi, atskleidė duomenis ar prarado pinigų.
K. Vanagaitė pabrėžia, kad tokiu metu pirmiausia reikėtų ne ieškoti kaltų, o kuo greičiau padėti sustabdyti žalą. Nukentėję žmonės ir taip dažnai jaučia gėdą, kaltę ar pyktį ant savęs, todėl tokios frazės kaip „kaip galėjai tuo patikėti?“ gali tik paskatinti ateityje apie panašias situacijas apskritai niekam nepasakoti.
Kur kas naudingiau parodyti, kad žmogus gali kreiptis pagalbos nebijodamas būti išjuoktas. „Jei žmogus jau atskleidė duomenis ar suprato patvirtinęs sukčių inicijuotą operaciją, delsti nereikėtų – kuo greičiau susisiekti su savo banku, pranešti policijai ir informuoti ryšio operatorių. Kuo daugiau tokių pranešimų gaunama, tuo greičiau galima identifikuoti naujas sukčiavimo kampanijas ir apsaugoti kitus žmones“, – sako D. Povilaitis.
Tai svarbu ir todėl, kad kartą apgautas žmogus gali tapti pakartotiniu taikiniu. Sukčiai neretai vėl susisiekia ir jau kitu pretekstu siūlo „padėti susigrąžinti“ prarastus pinigus.
Papildomos apsaugos priemonės telefone ir banko sąskaitoje
Vien šeimos susitarimų nepakanka – papildomą apsaugą gali suteikti ir technologijos. D. Povilaičio teigimu, verta naudoti sprendimus, perspėjančius apie žinomas sukčių svetaines, pavyzdžiui, „Telia Safe“, taip pat įjungti banko pranešimus apie kiekvieną finansinę operaciją.
Vis dėlto vien technologijomis pasikliauti nereikėtų. Jei skambinantis žmogus prašo prisijungimo duomenų, banko kortelės informacijos, PIN ar SMS patvirtinimo kodų, tai turėtų būti rimtas signalas, kad kitame laido gale gali būti apsimetėlis.
„Patikimos organizacijos neprašo telefonu ar žinute atskleisti prisijungimo duomenų. Jos taip pat neprašo skubiai pervesti pinigų į kitą sąskaitą. Todėl, jei gaunate nuorodą SMS žinute ar elektroniniu paštu, pirmiausia neskubėkite – nespauskite jos, patys susiraskite oficialią svetainę ir informaciją patikrinkite ten“, – sako D. Povilaitis.
Jei vyresnio amžiaus žmogus telefonu bendrauja tik su nedideliu artimųjų ratu, galima apsvarstyti ir telefono nustatymus ar programėles, ribojančias skambučius iš nežinomų numerių. Tai tiks ne kiekvienam, tačiau kai kuriais atvejais gali būti naudinga.
D. Povilaitis atkreipia dėmesį ir į nuotolinės prieigos programėles, tokias kaip „AnyDesk“, „TeamViewer“, „RustDesk“ ar „QuickSupport“. Pačios jos nėra sukčiavimo priemonės, tačiau nusikaltėliai gali įtikinti žmogų jas įsidiegti ir taip perimti telefono ar kompiuterio kontrolę. Tuomet auka pati gali sukčiams padiktuoti „Smart-ID“ kodus ar jų nurodymu patvirtinti pavedimus.
„Telia“ techninio saugumo vadovas D. Povilaitis siūlo prisiminti tris paprastas taisykles: niekam neatskleisti prisijungimo duomenų, PIN ar SMS patvirtinimo kodų; skubinimą vertinti kaip pavojaus signalą, o ne priežastį veikti greičiau; kilus bent menkiausiai abejonei – nutraukti pokalbį ir pačiam perskambinti oficialiu numeriu.
