Kas vyksta organizme patyrus stresą
Vieni žmonės stresinėse situacijose apskritai negali nieko valgyti, o kiti, priešingai, pradeda dažniau užkandžiauti ar ieško saldumynų. Pasak R. Mazaliauskienės, mūsų organizmas į ūmų ir lėtinį stresą reaguoja skirtingai.
Patyrus ūmų stresą organizmas įjungia natūralų išgyvenimo mechanizmą. Aktyvuojama vadinamoji streso ašis – tarpusavyje susiję procesai, vykstantys pagumburyje, hipofizėje ir antinksčiuose. Dėl to organizmas mobilizuojasi: padažnėja pulsas, pakyla kraujospūdis, o apetitas dažnai tiesiog dingsta.
„Visai kitokie procesai vyksta lėtinio streso metu. Sistema ilgą laiką būna įtampoje, kuri nepraeina, todėl resursai išsenka ir išsiderina. Atsiranda visa eilė sutrikimų, kurie susiję su lėtiniu stresu. Tuomet pasikeičia ir valgymo įpročiai. Jei trumpalaikio streso metu daugelis pamiršta pavalgyti ar tiesiog nejaučia alkio, tai užsitęsusi įtampa dažniau skatina ieškoti greito nusiraminimo maiste“, – sako R. Mazaliauskienė.
Kas lemia mūsų pasirinkimus?
Gydytoja pastebi, kad tokiomis akimirkomis dažniausiai renkamės ne sveikatai palankų maistą, o saldumynus ar kitus kaloringus produktus. Tam įtakos turi ir biologija, ir mūsų psichologija.
„Smegenims patinka cukrus, nes jis suteikia energijos, tačiau lėtinio streso metu jo dažniausiai suvartojama gerokai daugiau, nei organizmui iš tiesų reikia. Kitas svarbus momentas – psichologinis. Jeigu vaikystėje kartu su tėvais eidavote į kepyklėlę ir tai lydėjo geros emocijos, natūralu, kad saldūs gaminiai ir vėliau skatins tas pozityvias emocijas, prie kurių norisi sugrįžti. Be to, pyragėliai tiesiog atrodo daug patraukliau nei brokoliai ar špinatai“, – sako R. Mazaliauskienė.
Pasak gydytojos, nemažą dalį žmogaus pasirinkimų lemia ne tik aplinka ar įpročiai, bet ir genetika.
„Mūsų galimybės keisti savo elgesį yra gerokai mažesnės, nei kartais norėtume manyti. Daug dalykų nulemia genetika – net ir tai, kokio maisto norėsime patirdami stresą: saldaus ar sūraus. Vis dėlto ir genetika nenulemia visko. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti labai stiprų genetinį polinkį į alkoholio priklausomybę, bet jeigu jis gyvens ir augs krašte, kur visiškai nėra prieinamas alkoholis, greičiausiai priklausomybė neišsivystys. Su maistu yra tas pats. Kiekvienas iš mūsų turi skirtingus biologinius mechanizmus ir skirtingą genetiką – vienam saldumynai neturės didesnės įtakos, kitam jie labai greitai gali tapti problema“, – sako R. Mazaliauskienė.
Kada užkandžiavimas tampa emociniu valgymu?
Daugelis pastebi, kad atsispirti norui užkandžiauti sunkiausia būna vakare. Nors visą dieną pavyksta laikytis sveikesnių įpročių, sugrįžus į namus rankos tarsi savaime tiesiasi link šaldytuvo ar saldumynų spintelės.
Pasak gydytojos, būtent tada, kai baigiasi dienos darbai ir pagaliau nebelieka nuolatinio skubėjimo, į paviršių iškyla tai, ką visą dieną buvome nustūmę į šalį – nuovargis, įtampa ir įvairios emocijos. Be to, organizmui bandant susidoroti su ilgalaike įtampa, tam sunaudojama daug energijos, todėl kontroliuoti impulsus tampa gerokai sunkiau.
„Vakaras yra tarsi dienos apibendrinimas. Kartais toje dienoje būna daug streso ar nemalonių įvykių, todėl vakarais susikaupusias emocijas tiesiog užvalgome. Be to, tai dažnai būna ir vienatvės metas. Visą dieną kažkur zuji, vykdai savo įsipareigojimus, o vakare viskas nurimsta. Lieki su savimi... ir pyragėliais“, – sako gydytoja.
Padėtį dar labiau apsunkina prastas miegas. Pasak R. Mazaliauskienės, miego trūkumas didina streso hormono kortizolio išsiskyrimą, todėl susidaro uždaras ratas – stresas blogina miegą, o prastesnis miegas dar labiau sustiprina stresą ir skatina pasikeitusius valgymo įpročius.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad vakare suvalgytas pyragėlis dar nereiškia, jog žmogus susidūrė su emocinio valgymo problema. Kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į tai, ar maistas ilgainiui tampa pagrindiniu būdu nusiraminti ir tvarkytis su emocijomis.
„Aiškios ribos, kur prasideda emocinis valgymas, nėra. Dažniausiai žmonės pagalbos pradeda ieškoti tik tuomet, kai tai tęsiasi ne vieną mėnesį ar net metus. Emocinis valgymas – ne ūmus apendicitas, kuomet skauda ir iš karto supranti, kad kažkas negerai. Kol žmogus suvokia, jog turi problemą, dažnai praeina nemažai laiko. Mes esame linkę save pateisinti, o kuo protingesnis žmogus, tuo geriau jis moka pats save apgauti“, – sako gydytoja.
Pokyčių nereikia pradėti nuo kraštutinumų
Norėdami išspręsti emocinio valgymo problemą, žmonės neretai griebiasi kraštutinumų – griežtai riboja maistą, intensyviai sportuoja ar iš esmės per vieną dieną bando pakeisti visą gyvenimo būdą. Tokia strategija, pasak gydytojos, dažniausiai baigiasi nusivylimu, nes dėl drastiškų pokyčių žmogus ir vėl patiria stresą, todėl galiausiai grįžta prie ankstesnių įpročių.
Anot jos, daug veiksmingiau pokyčius įgyvendinti palaipsniui ir nuosekliai: po truputėli mažinti porcijas, įtraukti daugiau sveikatai palankių produktų, didinti fizinį aktyvumą.
Tuo pačiu svarbu spręsti ne tik emocinio valgymo problemą, bet ir ieškoti veiksmingų streso mažinimo būdų.
„Labai svarbu suprasti, ką patys vertiname kaip stresą, nes vienam tai bus vieni dalykai, kitam – visai kiti. Todėl ir streso įveikos būdai negali būti vienodi. Juk jei vienam padės poilsis sanatorijoje, kitam tai gali tapti dar vienu streso šaltiniu. Svarbiausia surasti tai, kas tinka būtent jums“, – sako R. Mazaliauskienė.
Kada metas kreiptis pagalbos?
R. Mazaliauskienė pabrėžia, kad šiandien apie nutukimą vis dažniau kalbama ne kaip apie valios stoką ar apsileidimą, o kaip apie lėtinę ligą, kuriai didelę įtaką daro biologiniai veiksniai. Anot jos, kartu su besikeičiančiu požiūriu atsiranda ir vis daugiau saugių bei veiksmingų gydymo galimybių.
„Mūsų valią ir discipliną smegenyse reguliuoja visa eilė sudėtingų biologinių procesų bei cheminių medžiagų, kurios atsako už mūsų sotumo jausmą, norą ar nenorą valgyti. Viena iš tokių medžiagų yra GLP-1. Vien valios pastangomis pakeisti jos veikimo negalime“, – sako R. Mazaliauskienė.
Būtent į šį biologinį mechanizmą nukreipti ir nutukimo gydyme naudojami GLP-1 receptorių agonistai. Šie vaistai veikia panašiai kaip natūralus organizmo hormonas GLP-1 – padeda reguliuoti apetitą, sotumo jausmą, gliukozės apykaitą ir lėtina skrandžio išsituštinimą. Dėl to žmogus greičiau pajunta sotumą, rečiau jaučia stiprų alkį ir lengviau laikosi mitybos plano.
Todėl jei emocinis valgymas tęsiasi ilgą laiką ar pačiam nebepavyksta susidoroti su augančio svorio problema, neverta bijoti kreiptis pagalbos į specialistus. Konsultacijos metu pirmiausia siekiama suprasti problemos priežastis, jos mastą ir žmogaus lūkesčius. Tik tuomet sprendžiama, ar pakanka psichoterapinių priemonių, ar reikalingas ir medikamentinis gydymas.
„Problemos įsivardinimas jau yra geras startas. Jei suprantate, kad vieniems susitvarkyti nebepavyksta, kreipkitės į šeimos gydytoją. Prireikus jis nukreips pas specialistus arba paskirs gydymą. Jei kalbame apie emocinį valgymą, naudinga pasikonsultuoti ir su psichikos sveikatos specialistu“, – sako R. Mazaliauskienė.
Anot gydytojos, kuo anksčiau problema atpažįstama, tuo lengviau ją suvaldyti ir išvengti ilgalaikių pasekmių.
Pranešimą parengė Manosvoris.lt. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
