Viską nurašyti valios trūkumui – per daug supaprastintas požiūris
Per didelis kūno svoris – antsvoris ar nutukimas – šiandien yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Įvairiose šalyse su tuo susiduria beveik 60 proc. suaugusių žmonių, todėl apie nutukimą kalbama vis daugiau. Pastaraisiais metais vis dažniau girdime ir tai, kad nutukimas pripažįstamas lėtine liga.
Pasak prof. D. Veličkienės, ilgą laiką buvo manoma, kad nutukimas yra tiesiog valios trūkumo pasekmė, tačiau naujausi mokslo atradimai šį požiūrį iš esmės pakeitė.
„Nutukimas priskiriamas lėtinėms ligoms todėl, kad atitinka visus jų kriterijus. Tai yra kompleksinės etiologijos būklė, kuri nėra visiškai pagydoma – ji gali būti geriau ar blogiau kontroliuojama, tačiau turi recidyvuojančią eigą. Nutukimas taip pat sukelia komplikacijas: mažina darbingumą, trumpina gyvenimo trukmę ir blogina gyvenimo kokybę“, – sako profesorė.
Anot gydytojos, anksčiau nutukimo problema dažniausiai buvo vertinama per komplikacijų prizmę, todėl gydymo tikslas buvo spręsti nutukimo sukeltus sveikatos sutrikimus. Tačiau šiandien vis dažniau atsigręžiama į pačią problemos esmę – ieškoma priežasčių, kurios tas komplikacijas sukėlė, ir siekiama pašalinti būtent jas.
Mokslas jau turi nemažai atsakymų į klausimus, kas reguliuoja mūsų medžiagų apykaitą, alkio ir sotumo jausmą bei mitybos elgseną. Ši reguliacija vyksta labai sudėtingame lygmenyje. Čia dalyvauja galvos smegenys, nervų sistema, visa eilė virškinamojo trakto organų, žarnynas, kasa, riebalinis audinys.
Žmogaus valia, anot profesorės, yra tik viena iš daugelio dalių, galinčių turėti įtakos tam, kiek mes valgysime ar nevalgysime.
„Jeigu alkio pagrindas yra tam tikri išsiskyrę hormonai, suvaldyti alkį vien valios pastangomis tampa labai sudėtinga. Kita sistema, reguliuojanti mūsų apetitą ir mitybos įpročius, yra dopamininė sistema – tam tikros medžiagos turi įtakos tam, kaip stipriai norėsime valgyti. Be to, šių sistemų veikimui įtaką daro genetika. Todėl kalbėti, kad vien valia atsakinga už mūsų mitybos įpročius, yra per siauras požiūris. Žinoma, tam tikra apimtimi valia gali turėti reikšmės, tačiau ji tikrai nėra esminė“, – aiškina gydytoja.
Genetika – svarbi, tačiau ne viską lemianti
Pasak profesorės, šiandien jau aišku, kad genetika turi milžinišką įtaką mūsų kūno svoriui. Anksčiau daugiausia buvo kalbama apie pavienius nutukimo tipus, kuriuos lemia konkretaus geno defektas, pavyzdžiui, leptino trūkumas. Tačiau dabar mokslas rodo, kad net 40–70 proc. mūsų kūno sudėties, alkio ir sotumo reguliacijos yra nulemta genetikos.
„Šiuo metu kalbame, kad genetinis pagrindas kūno svoriui gali būti net stipriau išreikštas negu genetinis pagrindas ūgiui“, – sako prof. D. Veličkienė.
Kaip vieną aiškiausių pavyzdžių ji pateikia monozigotinius dvynius – iš tos pačios kiaušialąstės išsivysčiusius žmones, turinčius identišką genetiką. Net jei jie auga skirtingose aplinkose, jų kūno kompozicija dažnai išlieka labai panaši. Tuo tarpu dizigotiniai dvyniai, turintys skirtingą genetiką, gali augti toje pačioje šeimoje ir turėti visiškai skirtingą kūno sudėjimą.
Skirtinga genetika gali lemti ne tik alkio ar sotumo jausmą, bet ir potraukį tam tikram maistui, fiziniam aktyvumui. Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad genetika nėra nuosprendis.
„Jeigu šeimoje matome tam tikrą kūno kompozicijos tipažą, galime numatyti, kad ir palikuonys gali turėti didesnį polinkį į antsvorį ar nutukimą. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad nieko negalima padaryti. Žinant apie genetinę predispoziciją, prevencines priemones galima taikyti anksčiau, intensyviau ir plačiau“, – teigia profesorė.
Kita vertus, šiandien vis daugiau kalbama ir apie epigenetinius pokyčius – procesus, kurie nekeičia pačios DNR sekos, tačiau keičia genų veikimą: kurie genai „įjungiami“, o kurie „nutildomi“.
„Aplinkos veiksniai gali paveikti mūsų genetinės medžiagos veikimą ir prisidėti prie neigiamų pasekmių. Ypač svarbus laikotarpis yra nėštumas ir ankstyva vaikystė. Todėl poveikis yra labai kompleksinis – genetika svarbi, tačiau ne mažiau svarbi ir aplinka“, – aiškina pašnekovė.
Socialinė aplinka formuoja mūsų įpročius
Pasak prof. D. Veličkienės, mūsų valgymo įpročius formuoja ne tik biologiniai mechanizmai, bet ir aplinka, kurioje gyvename. Mokslininkai vis dažniau kalba apie socialinį valgymą – situacijas, kai valgome ne todėl, kad esame alkani, o todėl, kad maistas nuolat yra šalia, tapęs kasdienės rutinos, bendravimo ar poilsio dalimi.
Jeigu žmogus dažnai užkandžiauja, nejusdamas tikro alkio, ilgainiui toks elgesys tampa įpročiu. Be to, nuolatinis kalorijų perteklius keičia ir biologinius procesus – didėja kūno svoris, organizmas ima prisitaikyti prie didesnio energijos kiekio, keičiasi vadinamasis „numatytasis“ kūno svoris.
Didelę reikšmę turi ir emocinis valgymas. Nemaža dalis žmonių maistą pasitelkia kaip nusiraminimo priemonę – valgo jausdami stresą, nerimą, nuovargį ar emocinę įtampą. Tokiais atvejais maistas tampa ne biologinio alkio atsaku, o būdu slopinti nemalonius jausmus.
„Žmogui pačiam atskirti, kur yra tikrasis alkis, o kur emocijų paskatintas valgymas, nėra lengva. Todėl neretai prireikia specialistų pagalbos“, – sako profesorė.
Anot jos, kalbant apie nutukimą labai svarbu suprasti tikrąją problemos priežastį – ar ją lemia biologiniai mechanizmai, emociniai sunkumai, ar aplinka bei susiformavę įpročiai. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant nutukimo problemą gali būti reikalinga skirtingų specialistų pagalba.
Kokie mechanizmai lemia, alkani ar sotūs jaučiamės
Kodėl vieniems žmonėms pakanka kelių kąsnių pasijusti sotiems, o kiti net ir sočiai pavalgę netrukus vėl ieško užkandžių? Už tai atsakinga sudėtinga organizmo sistema.
„Galvos smegenyse yra alkio ir sotumo centrai, kurie nuolat gauna informaciją iš įvairių organizmo sistemų. Jeigu pamatome ar užuodžiame maistą, įsijungia nervų sistema – atsiranda seilėtekis, perduodami signalai, organizmas pradeda ruoštis valgymui, išskiriami tam tikri hormonai. Komunikacija tarp periferinių organų ir centrinės nervų sistemos vyksta nuolat ir abiem kryptimis“, – aiškina prof. D. Veličkienė.
Pavalgius išsiskiria medžiagos, kurios signalizuoja, kad organizmas jau gavo pakankamai energijos ir maistinių medžiagų. Tuomet atsiranda sotumo jausmas ir žmogus natūraliai nustoja valgyti.
Pasak gydytojos, ši sistema yra itin sudėtinga, todėl sutrikimai gali atsirasti įvairiuose lygmenyse. Valios pastangomis galime kažkiek koreguoti maisto poreikį, tačiau biologinių mechanizmų – alkio ir sotumo centrų ar medžiagų apykaitos reguliavimo – vien valia pakeisti negalime. Šiuolaikiniai vaistai nuo nutukimo veikia būtent šiuos alkio bei sotumo reguliavimo centrus.
Kodėl sėkmingai numetus svorio jis grįžta netgi didesnis?
Pakeitus gyvenseną – sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį, pradėjus aktyviau sportuoti – svoris pradeda mažėti. Tačiau sumažėjus riebalinio audinio kiekiui ar pasikeitus signalams virškinamajame trakte, į centrinę nervų sistemą siunčiama žinutė, kad organizmui gali grėsti energijos trūkumas. Tuomet įsijungia gynybinis mechanizmas – organizmas tarsi pradeda saugotis gresiančių pasekmių. Dėl to lėtėja medžiagų apykaita, o kartu stiprėja alkio jausmas.
„Problema tame, kad sulėtėjusi medžiagų apykaita išlieka gana ilgam laikui, todėl padidinus suvartojamų kalorijų kiekį, svoris neretai grįžta su kaupu“, – paaiškina prof. D. Veličkienė.
Evoliuciškai toks mechanizmas žmogui buvo labai naudingas. Senais laikais gebėjimas sulėtinti medžiagų apykaitą padėdavo išgyventi laikotarpiais, kai maisto trūkdavo. Tai buvo organizmo apsauga. Tačiau šiandien, kai maistas lengvai prieinamas, tie patys „taupumo“ genai veikia prieš mus.
Nutukimas: kada gali prireikti medikamentinio gydymo?
Nutukimo gydymas šiandien nebeapsiriboja vien patarimu „mažiau valgyti ir daugiau judėti“. Pasak prof. D. Veličkienės, šiuolaikinis požiūris remiasi kompleksiniu gydymu, nes kiekvieno žmogaus situacija ir nutukimo priežastys gali būti skirtingos.
Gydytoja išskiria keturis pagrindinius nutukimo gydymo lygius. Pirmasis – gyvensenos keitimas, apimantis ilgalaikius mitybos, fizinio aktyvumo, miego režimo ir kitų kasdienių įpročių pokyčius, kurie turėtų tapti nuolatine gyvenimo dalimi. Antrasis – elgesio terapija, kurios metu vertinamas emocinis ar socialinis valgymas bei kiti elgesio modeliai, galintys turėti įtakos svorio augimui.
Jeigu šių priemonių nepakanka arba pasiektas rezultatas nėra tvarus, pereinama prie medikamentinio gydymo. Tam tikrais atvejais, kai reikalingas intensyvesnis gydymas arba kiti metodai nėra veiksmingi, gali būti svarstomas ir chirurginis gydymas.
„Sprendimas dėl medikamentinio gydymo dažnai grindžiamas KMI rodikliais. Nutukimas nustatomas, kai kūno masės indeksas viršija 30. Tačiau kartu vertinamos ir su nutukimu susijusios komplikacijos – arterinė hipertenzija, dislipidemija, prediabetas, diabetas ar kitos būklės. Jei komplikacijos jau pasireiškė, gydymas vaistais gali būti rekomenduojamas ir tuomet, kai KMI dar nesiekia 30“, – paaiškina gydytoja.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia GLP-1 grupės vaistai, veikiantys alkio ir sotumo reguliacijos mechanizmus. Anot profesorės, tai į gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) receptorių agonistai – vaistų klasė, imituojanti medžiagas, kurios natūraliai išsiskiria plonajame žarnyne pavalgius.
„Šios medžiagos atlieka kelias funkcijas: priklausomai nuo gliukozės kiekio kraujyje skatina kasą išskirti daugiau insulino, veikia alkio ir sotumo centrus, didina sotumo jausmą ir mažina alkį. Dėl to žmogus natūraliai suvalgo mažiau. Be to, šie vaistai sukelia pilnumo jausmą skrandyje“, – aiškina prof. D. Veličkienė.
Kalbėdama apie semagliutidą, profesorė pabrėžia, kad tai vienas svarbiausių proveržių nutukimo gydyme.
„Tai pirmasis inkretinų klasės atstovas, turintis stiprų poveikį mažinant kūno svorį. Kiekvienais metais gauname vis daugiau įrodymų, kad jis mažina ir nutukimo komplikacijas – širdies bei kraujagyslių įvykių riziką, kepenų suriebėjimą ir kitus su nutukimu susijusius sutrikimus“, – sako gydytoja.
Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad kalbant apie medikamentinį nutukimo gydymą labai svarbu turėti realistinius lūkesčius. Pasak jos, nemaža dalis pacientų vis dar tikisi greito rezultato ir į vaistus žiūri kaip į trumpalaikę priemonę, kurią pakaks pavartoti kelis mėnesius. Tačiau šiuolaikinis požiūris į nutukimą yra kitoks – ši būklė vertinama kaip lėtinė liga, todėl ir jos kontrolė dažnu atveju reikalauja ilgalaikio gydymo bei nuoseklaus stebėjimo.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad nutukimo gydyme svarbus ne tik pats svorio sumažėjimas, bet ir gebėjimas pasiektą rezultatą išlaikyti ilgą laiką. Būtent dėl to pacientams svarbu suprasti, kad nutraukus gydymą organizme vėl gali suaktyvėti biologiniai mechanizmai, skatinantys svorio sugrįžimą.
„Neretai pacientai įsivaizduoja, kad užteks vaistus pavartoti mėnesį ar du. Tačiau jeigu žmogus serga arterine hipertenzija, cukriniu diabetu ar kita lėtine liga, niekam nekyla klausimų, kad gydymas bus ilgalaikis. Tą patį turime suprasti ir kalbėdami apie nutukimą – ligą galime kontroliuoti tol, kol taikomas gydymas. Tvarus ir stabilus efektas dažniausiai išlieka tol, kol vartojami vaistai“, – pabrėžia profesorė.
Pranešimą parengė Mano svoris. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
