Dėl visko kaltas kortizolis. Tik ar tikrai?
Viena dažniausių priežasčių, kurią žmonės įvardija kalbėdami apie augantį svorį – hormonai. Tačiau ar iš tiesų jie gali būti pagrindinis kaltininkas? Pasak prof. D. Veličkienės, atsakymas nėra vienareikšmis.
„Yra hormonų, kurie turi didelę įtaką mūsų medžiagų apykaitai, alkio ir sotumo jausmui. Juos išskiria ne tik endokrininės liaukos, bet ir riebalinis audinys. Tačiau įtaką mūsų kūno svoriui gali daryti ir tie hormonai, kurie tiesiogiai neatsakingi už medžiagų apykaitą“, – sako pašnekovė.
Anot jos, hormoniniai pokyčiai organizme gali prasidėti dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, menopauzės ar andropauzės laikotarpiu keičiasi hormonų pusiausvyra, o kartu – ir riebalų pasiskirstymas organizme bei medžiagų apykaita. Tam tikras hormonų perteklius ar trūkumas gali atsirasti ir dėl endokrininių ligų. Tokiais atvejais kūno svorio pokyčiai gali būti vienas iš ligos požymių. Tačiau hormonų veiklą gali paveikti ir mūsų gyvenimo būdas – nuolatinis stresas, miego trūkumas, persidirbimas ar emocinė įtampa.
Gydytoja pastebi, kad vienas dažniausių mitų, su kuriuo jai tenka susidurti kabinete – įsitikinimas, kad dėl padidėjusio svorio kaltas kortizolis.
„Kortizolis šiandien yra labai populiarus hormonas. Jis dažnai tiriamas ir ne visada teisingai interpretuojamas. Yra ligų, kai organizmas pats gamina per daug kortizolio – tuomet tikrai didėja kūno svoris, atsiranda ir kitų simptomų. Tokias ligas mes atsakingai diagnozuojame, o jų gydymas yra sudėtingas ir kompleksinis“, – aiškina profesorė.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad nustačius kortizolio padidėjimą, kur kas dažniau susiduriama ne su hormonine liga, o su ilgalaikio streso pasekmėmis.
„Jeigu žmogus nuolat gyvena lėtinio streso sąlygomis, mažai miega, persidirba, kortizolio kiekis gali būti padidėjęs. Tai gali paveikti riebalų pasiskirstymą, medžiagų apykaitą ir alkį. Tyrimai rodo, kad jei žmogus naktį miega vos 4–5 valandas, kitą dieną jis dažniausiai suvartoja daugiau kalorijų. Tam įtakos turi ne tik nuovargis, bet ir pakitę alkio bei sotumo signalai organizme. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, ilgainiui ji gali prisidėti ir prie metabolinių ligų vystymosi“, – teigia prof. D. Veličkienė.
Visai kitaip organizmas reaguoja į ūmų stresą. Kai atsiranda staigi grėsmė ar situacija, kurioje organizmui reikia mobilizuotis, išsiskiria ne tik kortizolis, bet ir adrenalinas bei kiti hormonai. Tokiu atveju apetitas dažnai sumažėja, o kūno svoris gali mažėti savaime.
Kalorijos kalorijoms nėra lygios
Kalbant apie kūno svorį, dažnai akcentuojamas kalorijų kiekis. Tačiau, pasak prof. D. Veličkienės, ne mažiau svarbu ir tai, iš kokių produktų tos kalorijos gaunamos. Tas pats kalorijų kiekis, gautas iš skirtingų maisto produktų, organizme gali sukelti visai kitokias reakcijas.
„Jeigu 500 kilokalorijų gausite iš brokolių, organizmas į tokį maistą reaguos vienaip. Jeigu tas pačias 500 kilokalorijų gausite iš saldumynų ar stipriai perdirbtų produktų, reakcija bus visiškai kitokia – išsiskirs daugiau insulino, o organizmas bus linkęs šią energiją kaupti kaip atsargą riebaliniame audinyje“, – aiškina profesorė.
Kalbant apie riebalų kaupimąsi, svarbūs ir biologiniai vyrų bei moterų skirtumai. Vyrų organizmai kalorijų perteklių dažniausiai kaupia aplink vidaus organus, todėl organizme vystosi lėtinis uždegimas, atsparumas insulinui, lipidų apykaitos sutrikimai.
„Dažnai savo kabinete matau gana jaunus vyrus, kurių KMI nėra labai didelis, tačiau jų metabolinė sveikata jau labai prasta. Tai rodo, kad pats kūno masės indeksas nėra vienintelis ir svarbiausias rodiklis. Labai svarbu, kur riebalai kaupiasi“, – pabrėžia prof. D. Veličkienė.
Moterų organizmai, gaudami per daug kalorijų, riebalus dažniau kaupia poodiniame riebaliniame audinyje. Tai tam tikra evoliucinė adaptacija, susijusi su moters organizmo pasirengimu išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Panašus principas matomas ir gyvūnų pasaulyje – patelės dažniausiai turi daugiau riebalinio audinio nei patinai.
„Tokia moterims estrogenų suteikiama apsauga galioja iki menopauzės. Jai prasidėjus ir sumažėjus estrogenų kiekiui, riebalų kaupimasis ima panašėti į vyrams būdingą modelį – daugiau riebalų kaupiasi aplink vidaus organus. Dėl to po menopauzės moterų širdies ir kraujagyslių ligų rizika pasiveja vyrų, o kartais net juos pralenkia“, – sako profesorė.
Pirmoji stotelė – šeimos gydytojas
Susidūrus su svorio didėjimu ar nesėkmingais bandymais jį mažinti, pirmasis specialistas, į kurį įprastai reikėtų kreiptis, yra šeimos gydytojas. Pasak prof. D. Veličkienės, šeimos gydytojo vaidmuo šiame kelyje labai svarbus, nes būtent jis gali pirmasis pastebėti problemą ir inicijuoti pokalbį su pacientu apie problemos sprendimą.
Šeimos gydytojas mato bendrą paciento sveikatos istoriją, gretutines ligas, taip pat jis gali įvertinti, ar paciento vartojamų vaistų sąraše nėra preparatų, galinčių skatinti svorio didėjimą. Kai kurie medikamentai iš tiesų gali turėti įtakos kūno svoriui, todėl svarbu peržiūrėti visą gydymo planą.
Jeigu kyla įtarimų, kad svorio didėjimas gali būti susijęs su endokrininėmis priežastimis, pacientas gali būti nukreipiamas pas endokrinologą.
Pasak prof. D. Veličkienės, yra visa eilė endokrinologinių ligų, kurios gali lemti svorio augimą, ir jas svarbu atpažinti. Kai kurios jų yra retos, pavyzdžiui, hipotalamo ar hipofizės ligos, kai gaminamas tam tikrų hormonų perteklius. Kiek dažniau pasitaiko antinksčių ligos, kai organizmas gamina per daug kortizolio nepriklausomai nuo gyvenimo būdo. Tokiais atvejais gali didėti kūno svoris, keistis riebalų pasiskirstymas, atsirasti ir kitų simptomų.
Svorio didėjimą gali lemti ir skydliaukės veiklos sutrikimai. Esant skydliaukės nepakankamumui, lėtėja medžiagų apykaita, todėl gali didėti ir kūno svoris.
Endokrinologo vaidmuo svarbus ir tuomet, kai svarstomas medikamentinis gydymas. Pasak profesorės, endokrinologai turi ilgametę patirtį su GLP-1 receptorių agonistais, nes šios klasės vaistai ilgą laiką buvo taikomi gydant II tipo cukrinį diabetą, o vėliau pradėti naudoti ir nutukimo gydymui.
Vis dėlto geriausių rezultatų dažniausiai pasiekiama tada, kai paciento priežiūroje bendradarbiauja skirtingų sričių specialistai.
„Lėtiniu nutukimu sergantiems pacientams dažnai reikia įvairių specialistų pagalbos. Kartais reikalingas kardiologas, nefrologas, ginekologas ar kiti specialistai – priklausomai nuo to, kokios komplikacijos ar gretutinės būklės jau yra“, – sako gydytoja.
Kodėl nutukimą svarbu gydyti kaip lėtinę ligą?
Ilgą laiką nutukimas visuomenėje buvo vertinamas kaip išvaizdos, grožio ar asmeninės disciplinos klausimas. Tačiau šiandien požiūris iš esmės keičiasi – nutukimas vis dažniau suprantamas kaip lėtinė liga, susijusi su daugeliu kitų sveikatos sutrikimų.
Pasak prof. D. Veličkienės, nutukimas gali prisidėti prie beveik 200 kitų ligų vystymosi. Tai gali būti padidėjęs cholesterolis, padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, aukštas kraujospūdis, nevaisingumas, sąnarių problemos, miego apnėja, širdies ir kraujagyslių ligos, netgi tam tikros onkologinės ligos.
Profesorė pabrėžia, kad būtent todėl į per didelį kūno svorį reikėtų žiūrėti ne su kaltinimu, o su rūpesčiu ir noru padėti.
„Man požiūris į žmogų, turintį per didelį kūno svorį, pirmiausia yra susijęs su rūpesčiu. Norisi padėti užkirsti kelią toms stotelėms, kurios jo gali laukti ateityje. Kuo anksčiau ir efektyviau pradedame taikyti gydymą, tuo daugiau komplikacijų galime išvengti“, – sako prof. D. Veličkienė.
Supratimas, kad nutukimas yra lėtinė liga, keičia ir požiūrį į gydymą. Vien gyvenimo būdo korekcijų dažnai nepakanka, nors jos išlieka labai svarbi gydymo dalis.
Pasak profesorės, gyvensenos keitimas veiksmingiausias tada, kai žmogaus svorio didėjimui daug įtakos turėjo aiškiai nepalankūs įpročiai – dažnas užkandžiavimas, daug angliavandenių turinčių produktų vartojimas, perdirbtas maistas, mažas fizinis aktyvumas. Tačiau yra ir kita pacientų grupė – žmonės, kurių gyvenimo būdas sveikatai palankus, tačiau svoris vis tiek nemažėja arba numetus greitai grįžta. Tokiais atvejais vien gyvensenos pokyčių gali nepakakti.
„Deja, tik nedidelei daliai pacientų vien gyvenimo būdo keitimu pavyksta pasiekti pakankamai efektyvių rezultatų, kurie padėtų išvengti su svorio padidėjimu susijusių komplikacijų. Kitas iššūkis – pasiektą rezultatą išlaikyti ir neleisti svoriui sugrįžti“, – sako gydytoja.
Kada svarstomas medikamentinis gydymas?
Kai gyvensenos pokyčiai neduoda norimo rezultato arba pasiektas efektas nėra tvarus, gali būti svarstomos medikamentinio gydymo galimybės.
„Sprendimas dėl medikamentinio gydymo visuomet yra bendras paciento ir gydytojo sutarimas, kuris priimamas aptarus, ką žmogus jau yra išbandęs, kas jam tiko, kas netiko, kokių rezultatų pavyko pasiekti, kaip jis pats mato savo perspektyvą. Labai svarbu įvertinti ir gretutines ligas bei komplikacijas – jei komplikacijos jau yra, gydymo tikslai ir intensyvumas keičiasi“, – aiškina gydytoja.
Pasirinkus medikamentinį gydymą, nutukimui gydyti gali būti skiriami GLP-1 receptorių agonistai. Tai vaistų klasė, kuri iš pradžių buvo taikoma II tipo cukriniam diabetui gydyti, o vėliau pritaikyta ir nutukimo gydymui.
Vienas geriausiai žinomų šios grupės vaistų – semagliutidas, kuris šiandien plačiai taikomas nutukimo gydymui. Pasak prof. D. Veličkienės, jis didina sotumo jausmą ir mažina alkį, dėl to žmogus natūraliai suvalgo mažiau. Be to, šie vaistai sukelia pilnumo jausmą skrandyje.
Gydytoja pabrėžia, kad vartojant semagliutidą, labai svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų – vartoti pakankamai skysčių, užtikrinti pakankamą baltymų kiekį, užsiimti fizine veikla, ypač jėgos pratimais. Tai ypač svarbu todėl, kad mažėjant kūno svoriui reikia išsaugoti ir stiprinti raumeninę masę.
Medikamentinio gydymo efektas, anot profesorės, gali būti skirtingas, tačiau dažniausiai pirmieji pokyčiai pradedami matyti jau po pirmojo mėnesio.
„Vienos mano pacientės kūno svorio sumažėjimas per nepilnus metus perkopė 20 proc. Tačiau svarbu tai, kad pacientė tikrai laikėsi nurodymų ir keitė gyvenimo būdą – pakeitė mitybą, pradėjo aktyviai sportuoti. Toks kompleksinis gyvenimo būdo pokytis ir atsisukimas į save tikrai gali duoti įspūdingų rezultatų“, – pabrėžia prof. D. Veličkienė.
Pranešimą parengė Mano svoris. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
