Anot psichiatrės-psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės, tokios situacijos yra klasikinis emocinio valgymo pavyzdys. Nors daugelis jį linkę laikyti valios ar disciplinos trūkumu, iš tiesų tai kur kas sudėtingesnis reiškinys, kuriame susipina biologiniai, psichologiniai ir aplinkos veiksniai.
„Pagrindinė maisto funkcija – aprūpinti organizmą energija ir reikalingomis maistinėmis medžiagomis, tačiau kartais maistas tampa ir emocijų reguliavimo priemone. Žmonės dažnai patys pagauna save galvojant: „Po tokios dienos tikrai nusipelniau deserto“ arba „Man reikia kažko skanaus, kad atsikratyčiau streso“. Kai valgyti pradedame norėdami nusiraminti, atsipalaiduoti ar save apdovanoti, jau galime kalbėti apie emocinį valgymą“, – sako R. Mazaliauskienė.
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad emocinis valgymas nebūtinai reiškia problemą. Visiems pasitaiko situacijų, kai maistas tampa būdu pasidžiaugti, atsipalaiduoti ar atšvęsti svarbų įvykį. Tačiau ragina atkreipti dėmesį į pasikartojančius modelius. Jei maistas nuolat tampa būdu nusiraminti po patirto streso, kompensuoti nuovargį, susidoroti su nerimu ar vienatvės jausmu, ilgainiui toks elgesys gali tapti sunkiai kontroliuojamu įpročiu ir turėti neigiamų pasekmių tiek emocinei, tiek fizinei sveikatai.
Kodėl norime valgyti, jei nesame alkani?
Pasak R. Mazaliauskienės, būtų klaidinga manyti, kad valgymą reguliuoja vien alkio jausmas. Žmogaus santykį su maistu formuoja visa virtinė procesų – nuo organizmo poreikio gauti energijos iki smegenų atlygio sistemos, kuri skatina siekti malonumo. Prie valgymo elgesio prisideda ir mūsų gebėjimas planuoti, kontroliuoti impulsus bei priimti sprendimus.
Svarbų vaidmenį atlieka ir genetiniai veiksniai – Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad paveldimumas gali turėti reikšmingos įtakos žmogaus kūno svoriui.
„Matome labai sudėtingą biologinį mechanizmą, kuriame dalyvauja daugybė smegenų sričių ir įvairių organizme veikiančių medžiagų. Todėl daugelis su mityba bei kūno svorio reguliavimu susijusių mechanizmų yra už mūsų „charakterio“ veikimo ribų“, – sako R. Mazaliauskienė.
Būtent dėl šių priežasčių emocinio valgymo nereikėtų vertinti kaip paprasčiausio valios trūkumo. Jei maistas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su stresu ir kitais sudėtingais jausmais, o po valgymo vis dažniau lydi kaltės, gėdos ar kontrolės praradimo jausmas, verta ieškoti gilesnių šio elgesio priežasčių.
Auga ne tik kūno svoris, bet ir rizika sveikatai
Gydytoja pabrėžia – tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip nekaltas būdas nusiraminti po sunkios dienos ar trumpam numalšinti stresą, ilgainiui gali turėti labai apčiuopiamų pasekmių fizinei sveikatai.
„Emocinis valgymas turi poveikį daugeliui organizmo sistemų. Visų pirma gaunamas pernelyg didelis kalorijų kiekis, kuris nugula kūne. Dažnai užkandžiaujama nemažai angliavandenių turinčiu maistu, o tai turi įtakos gliukozės apykaitai. Pradžioje tai gali būti nepastebima, nes organizmas kurį laiką kompensuoja patiriamą žalą, tačiau vėliau pokyčiai tampa akivaizdūs“, – teigia R. Mazaliauskienė.
Anot jos, ilgainiui tai gali atsispindėti ne tik augančiu kūno svoriu, bet ir prastėjančiais metaboliniais rodikliais, padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje bei kitais sveikatos sutrikimais. Kai svorio pokyčiai tampa reikšmingi, gali būti kalbama apie antsvorį ar nutukimą.
Vienas paprasčiausių pradinių rodiklių įvertinti, ar svoris gali būti susijęs su didesne rizika sveikatai, yra kūno masės indeksas (KMI). Suaugusiesiems 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt. Visgi vien KMI nepakanka visai sveikatos būklei įvertinti.
Svarbu pabrėžti, kad šiuolaikinė medicina nutukimą vertina ne kaip estetinę ar valios problemą, o kaip lėtinę ligą. Ji siejama su didesne rizika susirgti 2 tipo cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, širdies ir kraujagyslių ligomis, obstrukcine miego apnėja bei kitais sveikatos sutrikimais.
Tačiau fizinės pasekmės – tik viena problemos pusė. Pasak R. Mazaliauskienės, augantis svoris ar prastėjantys sveikatos rodikliai neretai tampa papildomu emocinės įtampos šaltiniu. Taip dažnai susiformuoja uždaras ratas: nemalonios emocijos skatina valgyti, o po valgymo kylantys kaltės, gėdos ar nusivylimo savimi jausmai sukelia dar daugiau streso.
„Tai gali vesti į tolesnį problemos augimą, nes toliau taikomas tas pats tvarkymosi mechanizmas – emocinis valgymas. Nutraukti šį ydingą ratą sunku, todėl psichologinė ar psichoterapinė pagalba čia gali būti naudinga“, – pažymi R. Mazaliauskienė.
Kada laikas kreiptis pagalbos?
Pasak R. Mazaliauskienės, sunerimti verta tuomet, kai maistas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su emocijomis, o pats valgymas vis dažniau kelia kaltės, gėdos ar bejėgiškumo jausmą. Dar vienas svarbus perspėjimo ženklas – kai toks elgesys pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ar tampa sunkiai kontroliuojamas.
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad emocinis valgymas gali būti susijęs su nerimo ar depresinėmis būsenomis. Todėl svarbu vertinti ne tik valgymo elgesį, bet ir bendrą emocinę savijautą. Nuolatinis nerimas, prislėgta nuotaika, miego sutrikimai gali signalizuoti, kad metas kreiptis pagalbos.
Pasak jos, tokiais atvejais veiksmingiausi rezultatai pasiekiami taikant kompleksinę pagalbą. Psichologai ir psichoterapeutai padeda geriau suprasti emocinio valgymo priežastis, mokytis kitų būdų tvarkytis su stresu bei keisti santykį su maistu ir savo kūnu. Psichiatro pagalbos gali prireikti tada, kai kartu pasireiškia depresija, nerimo sutrikimai ar kitos būklės, kurioms gydyti reikalingas ir medikamentinis gydymas.
Kai problema susijusi su antsvoriu ar nutukimu, vien psichologinės pagalbos gali nepakakti. Tokiais atvejais kalbama jau apie lėtinės ligos gydymą.
„Šiuolaikinis požiūris į nutukimą sako, kad tai yra lėtinė liga, reikalaujanti kompleksinio gydymo. Psichologinė pagalba ir psichoterapija yra naudingos tvarkantis su psichologiniais veiksniais, kurie lemia emocinį valgymą, tačiau pats nutukimas gydomas ir kitomis priemonėmis. Jos apima gyvenimo būdo pokyčius, fizinį aktyvumą, mitybos įpročių keitimą, o medikamentinis gydymas taip pat yra tarp priemonių, kurių veiksmingumas mažinant kūno svorį ir padedant kontroliuoti alkį yra pagrįstas moksliniais tyrimais“, – teigia R. Mazaliauskienė.
Daliai pacientų, atitinkančių aiškius medicininius kriterijus, gali būti skiriami GLP-1 receptorių agonistai. Jie veikia alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus, padeda mažinti alkio jausmą, stiprinti sotumo pojūtį ir lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį. Šios klasės vaistai klinikinėje praktikoje naudojami jau apie du dešimtmečius, tad sukaupta reikšminga jų taikymo patirtis.
Gydytoja priduria, kad geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai medikamentinis gydymas derinamas su gyvenimo būdo pokyčiais bei psichologine pagalba.
Pranešimą parengė Manosvoris.lt. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.
