Savireguliacijos principo saulėlydis ir ne tik
Technologinis neutralumas nyksta, LOGIN konferencijoje sakė vienas iš renginio pranešėjų Mykolo Riomerio universiteto LegalTech atstovas, prof. dr. Marius Laurinaitis. Tai pirmiausia pajunta verslas, kuris tampa kritinės infrastruktūros dalis. Kitas principas – funkcinė ekvivalencija – taip pat griūna, įsitikinęs M. Laurinaitis:
„Jeigu tam tikri santykiai egzistavo fizinėje erdvėje ir jie persikėlė į elektroninę erdvę – nereikėjo kurti naujų reguliavimo normų, reikėjo bandyti perkelti egzistuojančias ir taikyti taip pat. Bet atsirado naujos paslaugos, kurių nebuvo reguliuojamų – nuo elektroninių dokumentų, atskirai atsiskaitymo priemonių, visa fintech industrija, legaltech industrija. Ten tie santykiai tapo tokie, kurių neturime fizinėje erdvėje. Jiems reikia kurti naujas teisės normas. Ar jos gerai sukurtos? Laike matome, kad jos nuolat kinta. Pažiūrėkite vien į duomenų apsaugos reguliavimą. 18-ti metai priimtas reglamentas jau neatitinka šių dienų iššūkių. Reikia kurti naujas normas nuolatos“,- apie dinamiką virtualioje erdvėje pasakoja pranešėjas.
Anot M. Laurinaičio, griūna ir savireguliacijos principas: socialiniai tinklai turi priimtas ir patvirtintas vartojimo taisykles, tačiau niekas nekontroliuoja, kaip tų taisyklių laikomasi. Reguliuotojas arba valstybės tuo tarpu mato, kad viso šio proceso savireguliacijai palikti negalima. Deklaratyvus taisyklių užtvirtinimas tikrai keisis ateityje, mat niekam nereikalingas reguliavimas, kuris neveikia.
Privatumas lieka tik terminu?
Pranešėjas pasakoja apie privatumo paradoksą – „Jūs visi sakysite, kad jums labai rūpi jūsų privatumas, įstatymų leidėjai tą ir daro, visomis įmanomomis priemonėmis griežtina pažeidimus, kurie yra privatumo srityje. Bet mes puikiai žinome, kad dalis jų turi labai didelį latentiškumą, neįmanoma nustatyti. Padaroksas yra tai, kad jūs neišvengsite privatumo pažeidimo. Du variantai – arba turite nebūti čia ir nesinaudoti apskritai niekuo, tai yra neįmanoma, arba tiesiog gyvensite tame paradokse visada. Jūs deklaruojate, kad jums privatumas svarbu, bet lygiagrečiai darote viską, kad tą privatumą mažintumėte“, - įsitikinęs M. Laurinaitis.
Pašnekovas neslepia – privatumo srityje atsiliekame beviltiškai tiek technologine, tiek reguliavimo prasme. Kaip pavyzdį pranešėjas pasitelkia biometrinių duomenų perteklinį naudojimą, kuris yra draudžiamas Lietuvoje: „Jūs žinote, kad jei pasiekti užsibrėžtų tikslų galima kitom priemonėm, nenaudojant biometrikos, jos jums naudoti ir neleis. Mes žinome, kiek daug problemų jautrūs duomenys sukelia tiek reguliuotojui, tiek tiems, kas nori taikyti. Visi šiuolaikiniai verslai norėtų naudoti tas priemones, bet jiems visiems deda apynasrį. Europa labai griežtai į tai žiūri, ji nenori to. Kas lyderiauja Europoje – jūs puikiai žinote. Vokietija turi dar griežtesnes priemones nei mes. Tai kalbėti apie „smile and pay“, kuomet nenaudosime jokių instrumentų, kas turės mokėjimo duomenis, ir tik šypsosimės į ekraną Europoje artimiausius dešimt metų nėra jokios prasmės“.
Saugumo, kalbant apie technologijas, principas, tikina profesorius, nebeveikia ir karo kontekste: „Tai visada buvo pinigų klausimas. Dabar pinigai nėra klausimas, yra tik laikas ir žmogiškieji resursai. Žinant, kad mes pilnai migravom į elektroninę erdvę, valstybę lokacijos būdu net iškėlėm į kitas valstybes, mes vis tiek esame ten, elektroninėje erdvėje.<...> Pesimistinė gaidelė – saugumas yra sąlyginis ir viskas gerai, kol kažkas neatkreipė dėmesio“.
Kyla pagrįstas atsakomybės klausimas
Pranešėjas kelia ir atsakomybės technologijų pasaulyje klausimą: „Europa susirūpinusi – daug kas visko gamina, žinome, kad yra toks dalykas kaip garantija, priežiūra, bet ji yra labai trumpa ir niekaip nesutapatinama su gaminių eksploatacijos laiku. Garantija gali baigtis, o įrenginys eksploatuojamas dar daug metų ilgiau. <...> Galbūt reikia numatyti teisinį reguliavimą ne tik gamintojui, bet galbūt ir tiems kitiems, kurie gamina kad ir aplikacijas į tuos įrenginius: jei jūs dar veikiate, turite užtikrinti, kad neveiksite pavyzdžiui senuose įrenginiuose, kurie yra neatnaujinti, neatitinka standartų. Tai prasidėjo nuo finansų įstaigų, jiems tokia pareiga yra, bet visoms kitoms – ne. Reguliuotojas Europa galvojo, ką daryti, jei pvz. pasibaigs garantija, galbūt numatyti teisę apeiti intelektinio produkto apsaugos reikalavimus ir leisti kitiems inžineriškai reversuoti įrenginį ir už pinigus palaikyti jį toliau. Įsivaizduojat, kaip įdomiai? Reversuoti inžineriškai jūsų pagamintą įrenginį, kuris saugomas intelektinės nuosavybės teisės, bet yra neaptarnaujamas, neatnaujinamas, bet jis vis dar geras. Europa sako, gal tokiu atveju leiskime ir kitiems į jo vidų įlįsti“.
Bene opiausias atsakomybės klausimas, šiuo metu keliamas globaliai, anot M. Laurinaičio, yra apie tai, kas atsakys už dirbtinio intelekto priimamus sprendimus – tas, kuris jį turės, ar tas, kuris gamins. M. Laurinaitis pateikia su technologine atsakomybe susijusį pavyzdį – vokiečių su medicina susijusį projektą:
„Autonominis abdominalinės chirurgijos robotas, atlikęs daugiau nei 6000 operacijų, kurių tikslumas buvo 99,7 proc. Su šiuo robotu visada buvo komanda žmonių aplink jį. Dėl to, kad privalo būti, nes mūsų teisės aktai numato pacientų žalos atlyginimą ir turi būti žmogus šalia, chirurgas. Atlikę 7000 tokių operacijų vokiečiai mėgino kreiptis į akreditacines tarnybas su prašymu leisti autonomiškai operuoti šiam robotui operuoti rajonuose, nebūnant gydytojų brigadai šalia, bet leidimo negavo, nes yra atsakomybės klausimas – kas, jei kažkas ne taip? Spėkit, kas atsitiko su Galileo projektu. Jį nupirko vokiečių kariuomenė ir jį vystys toliau ir jau nebeįdomu mūsų civilinis pasaulis ir kas ten už ką atsakys. Ten bus mašina, į kurią įstums žmogų, uždarys duris ir paspaus mygtuką. Viskas“, - prognoze dalinasi pranešėjas.
Žmogaus sprendimo svarba šiuolaikiniame pasaulyje
Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje neišvengiamai formuojasi ir nauji teisiniai santykiai. Pranešėjas pateikia kriptovaliutų pavyzdį: „Kodėl Europa iki šiol neturi nieko, kas būtų bent kažkiek sureguliuota kripto srityje? Jie turi Pinigų plovimo prevencijos reglamentą, kuriame kalba apie virtualių valiutų operatorius, kriptovaliutas pinigines. <...> Prieš maždaug 8 metus viena didžiausių Švedijos kriptovaliutų keityklų, sėkmingai veikusi. Europos centrinis bankas paaiškino, kad kriptovaliuta nėra pinigai teisiškai. O jei tai teisiškai nėra pinigai, tai nėra valiutų konvertavimo operacijos. O jei nėra to – jiems automatiškai turėtų būti taikomas PVM mokestis, nes tai – ne valiutos konvertavimas. Švedijos mokesčių inspekcija norėjo PVM apmokestinti visas operacijas, buvo kreiptasi į teismą, teismas prejusdicinio sprendimo kreipėsi į Europos teisingumo teismą. Europos teisingumo teismas pagalvojo, kad jei tai nėra pinigai, bet visa savo esybe primena valiutos keitimą – tai nėra pinigai, bet tai, kas vyksta, yra valiutos konvertacija“, - loginius šuolius juokeliu vadina pranešėjas.
Galiausiai, M. Laurinaitis prabyla apie filosofinį iššūkį ir žmogaus sprendimo vaidmenį: jau dabar, sako pranešėjas, teisminėje praktikoje kyla klausimų dėl pvz. balso, garso, vaizdinių įrodymų autentiškumo, mat tampa itin paprasta tai suklastoti. Neišvengiamai keičiasi ir teisės teorija ES Žaliojoje knygoje: „Jei mes žinome, kad teisės subjektas yra žmogus – veiksnus ir teisnus. Mes, ne gyvulys, ne kažkas. Dabar kalbama, kad intelektinės nuosavybės apsaugoje reikia numatyti, kad savininku galėtų būti dirbtinis intelektas. Jie nori jį pripažinti teisės subjektu. Jei dirbtinį intelektą pripažinsime teisės subjektu – kaip su jo pareigomis? Ką mes padarysime, kai jis nusižengs? Išjungsime?“, - retorinį klausimą užduoda profesorius.
Pranešėjas savo kalbą baigia verdiktu: mes nesugebėsime sureguliuoti to, kas eina į priekį, o kaip sukurti gerą reguliavimą – klausimas lieka atviras.